XXV eilinė savaitė
Pirmadienis

Pirmasis skaitinys (Ezr 1, 1–6)

    Pirmaisiais Persų karaliaus Kyro valdymo metais, idant išsipildytų Viešpaties žodžiai, tarti Jeremijo lūpomis, Viešpats paskatino Persų karalių Kyrą, kad tas visoje karalystėje žodžiu pagarsintų, taip pat ir raštu apskelbtų:
    „Štai ką byloja Persų karalius Kyras: 'Visas pasaulio karalystes man atidavė Viešpats, dangaus Dievas. Jisai man liepė, kad    Judo Jeruzalėje aš jam namus pastatyčiau. Tad kas tik iš jūsų priklauso jo tautai,– teesie su kiekvienu jo Dievas! – tevyksta į Judo Jeruzalę ir testato namus Viešpačiui, Izraelio Dievui. Jisai – Jeruzalėje gyvenantis Dievas. Kiekvieną išlikusį, kur nors kaip ateivį gyvenantį, vietiniai žmonės privalo paremti sidabru, auksu ir kitokiu kilnojamuoju turtu bei galvijais, neskaitant savanoriškų aukų, Jeruzalėje gyvenančio Dievo namams pastatyti!'“
    Tuomet pasikėlė Judo ir Benjamino šeimynų galvos, taip pat kunigai ir levitai, visi, kurių dvasią paskatino Dievas, ir iškeliavo statyti Jeruzalėje gyvenančio Dievo namų. Visi jų kaimynai juos gausiai parėmė sidabru, auksu, kitokiu kilnojamuoju turtu, galvijais ir brangenybėmis, neskaitant to, ką kiekvienas dar atskirai šventyklos statybai aukojo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 125, 1–6)

P.  Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė.

Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė,
atrodė mums sapnas.
Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos,
liežuviai – linksmybe. – P.

Tada pagonys kalbėjo:
„Jiems Viešpats stebuklą padarė!“
Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė,
mus aptvindė linksmybe. – P.

Kreipk, Viešpatie, mūsų likimą
tarytum Pietuos patvinusį srautą.
Su ašara beriamas grūdas,
bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus. – P.

Žmogus eina ir verkia,
į dirvą nešdamas sėklą.
Bet grįžta ir eidamas džiaugias,
derlingu nešinas pėdu. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5,16)

P.  Aleliuja. – Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje,
                      kad jie matytų gerus jūsų darbus
                      ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 8, 16–18)

    Jėzus bylojo minioms:
    „Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą. Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn.
    Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.