Pirmasis skaitinys (1Tim 6, 13–16)

    Brangusis!
    Aš tau įsakau dėl Dievo, kuris visiems teikia gyvybę, ir dėl Kristaus Jėzaus, kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą, kad išlaikytum įsakymą be dėmės ir be priekaišto, iki pasirodant mūsų Viešpačiui Jėzui. Jį savo laiku apreikš palaimintasis, vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.

Atliepiamoji psalmė (Ps 99, 2–5)

P.  Viešpaties akivaizdon ženkit džiaugsmingai!

Visos šalys, džiūgaukit Dievui,
jam tarnaukite linksmos,
jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! – P.

Jis tikras Dievas, žinokit!
Jis mus sukūrė, esam jo žmonės,
esam jo liaudis, jo kaimenės avys. – P.

Ženkite pro jo vartus į šventąjį kiemą,
šlovę jam teikdami, giedodami giesmes.
Garbinkit jį, jo šventąjį vardą. – P.

Viešpats juk geras ir gailestingas per amžius,
ir per kartų kartas mums atsidavęs. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 8, 15)

P.  Aleliuja. – Laimingi, kurie išsaugo Dievo žodį geroje širdyje
                      ir duoda vaisių kantrumu. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 8, 4–15)

    Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: „Sėjėjas išsirengė sėti javų.     Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, bet jų daigai sudžiuvo, nes jiems trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“.
    Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
    Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas.
    Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad 'regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų'.
    Palyginimas štai ką reiškia: Sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie tiki ligi laiko, o gundymo metu pasitraukia. Kas krito tarp erškėčių,– tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami, yra nustelbiami rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų, ir neduoda vaisiaus.
    Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.