Pirmasis skaitinys (1Tim 4, 12–16)

    Brangusis!
    Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu. Kol aš atvyksiu, užsiiminėk skaitymu, raginimu, mokymu. Nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu. Rūpinkis šiais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą. Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus.

Atliepiamoji psalmė (Ps 110, 7–10)

P.  Didingi Viešpaties kūriniai.

Jo darbai skelbia ištikimybę ir tiesą,
nepakeičiami jo įstatymai.
Jie tvers amžių amžiais;
jie gimę iš jėgos ir teisumo. – P.

Jis gelbi savąją tautą,
amžiams jo sandora sudaryta.
Jo vardas šventas ir šiurpulingas. – P.

Išminties pradžia – Dievo baimė;
labai supratingas, kas šitaipos elgias.
Viešpaties gyrius tvers amžiais. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 28)

P.  Aleliuja. – Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:
                      aš jus atgaivinsiu! – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 36–50)

    Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
    Tai matydamas, fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia,– kad ji nusidėjėlė!“
    O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“.
    Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
    „Skolininkas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“
    Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“.
    Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.
    O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.
    Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“
    O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“