Pirmasis skaitinys (1 Tim 3, 1–13)

    Brangusis!
    Toks yra tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo. O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?! Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepradėtų didžiuotis ir nepakliūtų į velnio teismą. Be to, jam privalu turėti gerą vardą tarp svetimųjų, kad nebūtų niekinamas ir neįkliūtų į velnio žabangus.
    Taip pat ir diakonai privalo būti garbingi vyrai, ne dviliežuviai, ne besaikiai vyno gėrovai, ne geidžiantys nešvaraus pelno, bet saugantys tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje. Ir jie pirmiau turi būti išbandyti, o paskui, jei pasirodys esą be kaltės, tegul tarnauja. Moterys taip pat turi būti garbingos, ne šmeižikės, blaivios ir patikimos visuose reikaluose. Diakonai tebūnie tik kartą vedę, gerai tvarkantys savo vaikus ir namus. Kurie tinkamai diakonaus, įsigis garbingą laipsnį ir tikrą tikėjimo drąsą Kristuje Jėzuje.

Atliepiamoji psalmė (Ps 100, 1–6)

P.  Sąžinę gryną turėsiu.

Girsiu aš tavo malones ir teisingumą,
Viešpatie, tau aš skambinsiu kankliais.
Nekaltumo kelio laikysiuos:
kada mane aplankysi? – P.

Sąžinę gryną turėsiu
savo namų židiny.
Žvilgsnio niekad nekreipsiu
į piktus daiktus. – P.

Kas už akių ims juodint kaimyną,
tramdyt stengsiuos.
Galvą kas kels, puikybės pritvinęs,
to nepakęsiu. – P.

Meiliai žiūrėsiu į savo žemės ištikimuosius,
jie visi bus man bičiuliai,
kas doro kelio laikysis,
tą aš priimsiu tarnauti. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
                     Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 11–17)

    Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najiną. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia.
    Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo.
    O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.
    Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.
    Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.