Pirmasis skaitinys (Ts 11, 29–39a)

   Ant Jiftacho nužengė Viešpaties dvasia, ir Jiftachas traukė per Gileadą ir Manasę, perėjo per Micpę Gileade, iš ten užėjo už amonitų.  Jiftachas padarė įžadą Viešpačiui: „Jei tu įduosi man į rankas amonitus, tai tas, kuris pro mano namų duris išeis pirmutinis manęs pasitikti, kada nugalėtoju grįšiu iš mūšio su amonitais, turės priklausyti Viešpačiui, aš paaukosiu jį kaip deginamąją auką“.
    Jiftachas patraukė prieš amonitus, kad juos užpultų, ir Viešpats juos įdavė į jojo rankas. Jis sumušė juos nuo Aroero iki Minito (paėmė dvidešimt miestų) iki pat Abel-Keramino. Tai buvo didelis jų pralaimėjimas: amonitų pasipriešinimą izraelitai palaužė.
   Kai grįžo Jiftachas į Micpę, į savo namus, štai jo duktė išėjo jam priešais ir ėmė šokti mušant litaurams! Ji buvo jo vienintelė: be jos, Jiftachas neturėjo nei sūnaus, nei dukros.   Tad ją pamatęs, jis persiplėšė savo drabužius ir sušuko: „Ak dukrele! Neši man nelaimę – ir kokią nelaimę! Esu juk saistomas įžado Viešpačiui ir negaliu jo atšaukti“.
   Jinai jam atsakė: „Tėveli, jei tave saisto įžadas Viešpačiui, tuomet padaryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes Viešpats atkeršijo tavo priešams – amonitams“.
   Paskui ji savo tėvui pasakė: „Patenkink štai tokį mano prašymą: duok man du mėnesius laiko, kad galėčiau nuėjus užlipti į kalnus ir ten su draugėmis apverkti savo mergystę“.
   Jis tarė: „Eik!" ir ją atleido du mėnesius laiko.
   Tad ji nuėjo su draugėmis ir kalnuose apraudojo savo mergystę. Po dviejų mėnesių grįžo pas tėvą, ir tas jai įvykdė savąjį įžadą, kokį buvo padaręs.

Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 5. 7–8a. 8b–9. 10)

P. Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią.

Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki,
nekrypsta prie išdidžiųjų,
melo klystkeliais neina.  – P.

Tau nepatiko nei kruvinosios aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“  – P.

Knygoje apie mane yra parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai!“  – P.

Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu gi žinai, kad aš netylėjau,
lūpas sučiaupęs. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8ab)

P.  Aleliuja. – O kad išgirstumėt šiandien,
                    ką jums Viešpats byloja:
                    „Tegu jūsų širdys nebūna storžievės!“ – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 22, 1–14)

    Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
    „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
    Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: 'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
    Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
    Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: 'Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'.
    Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“.