Pirmasis skaitinys (Ts 6, 11–24a)

  Atėjo Viešpaties angelas ir atsisėdo po ąžuolu Ofros, kuri priklausė abyseritui Joašui. Tuomet jo sūnus Gideonas valė kviečius kaip tik spaustuve, norėdamas juos išsaugoti nuo midianitų. Tad jam pasirodęs Viešpaties angelas tarė: „Viešpats su tavimi, stiprusis didvyri!“
    Gideonas atsiliepė: „Atleisk, gerbiamasis: jei Viešpats yra su mumis,– kodėl visa tai mus ištiko? Kurgi visi jo didieji darbai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai? Jie sakė: 'Ar Viešpats neišvedė mūsų iš Egipto?' Dabar gi apleido mus Viešpats, mus įdavė į Midiano rankas!“
   Tuomet pasisuko Viešpats į jį ir pasakė: „Eik su šita savo jėga ir tu išvaduosi Izraelį iš Midiano rankų; tam aš tave siunčiu!“
    Gideonas atsiliepė: „Atleisk, mano Viešpatie: o kuo aš vaduosiu Izraelį? Juk mano šeimyna silpniausia Manaso giminėje, ir aš pats mažiausias savo tėvo namuose“.
    Viešpats jam tarė: „Su tavimi būsiu aš, ir tu sumuši Midianą, lyg jo tebūtų tik vienas vyras“.
    Gideonas atsakė: „Jei aš radau malonę tavo akyse, tai duok man ženklą, jog tu pats kalbi su manimi. Todėl iš čia nepaeik, kol aš grįšiu su dovana ir ją tau padėsiu!“ Viešpats atsiliepė: „Gerai: palauksiu, kolei tu grįši“.
    Gideonas nuėjęs išvirė ožiuką ir iš saiko miltų iškepė neraugintos duonos. Jis mėsą sudėjo į krepšį, o viralą supylė į puodą; atnešęs viską padėjo po ąžuolu. Atėjus jam, Dievo angelas tarė: „Paėmęs mėsą ir neraugintą duoną padėk čia, ant šitos uolos, o viralą išpilk ant viršaus“. Gideonas taip ir padarė. O Viešpaties angelas, iškėlęs lazdą, kurią turėjo rankoje, jos galu palytėjo mėsą bei neraugintą duoną. Pakilo ugnis iš uolos ir sudegino mėsą bei neraugintą duoną. Tuo tarpu Viešpaties angelas dingo jam iš akių.
    Gideonas supratęs, kad buvo tai Viešpaties angelas, tarė: „Ak, Viešpatie Dieve, nejaugi dabar aš akis į akį regėjau Viešpaties angelą?“ Bet Viešpats jam atsakė: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi“. Tenai Gideonas pastatė Viešpačiui aukurą kurį pavadino „Viešpats yra ramybė“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 84, 9. 11–12. 13–14)

P.  Viešpats savo žmonėms skelbia ramybę.

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo.
Ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 8, 9)

P.  Aleliuja. – Jėzus Kristus, būdamas turtingas,
                    tapo vargdieniu,
                    kad jūs taptumėte turtingi
                    per jo neturtą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 19, 23–30)

    Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“.
    Tai išgirdę, mokiniai labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“
    Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“.
    Tada Petras jį paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“
    O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
    Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių - pirmi“.