Pirmasis skaitinys (Ts 2, 11-19)

   Izraelitai pradėjo daryti, kas Viešpaties akyse buvo bloga: jie ėmė tarnauti baalams. Jie pametė Viešpatį, sentėvių Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir ėmė vaikytis visokių dievaičių. Pradėjo lankstytis aplinkinių tautų dievaičiams ir pykdyti Viešpatį. Jie pametė Viešpatį tam, kad tarnautų Baalui ir Astartai!
    Tad paėmė Viešpatį pyktis ant Izraelio. Todėl jis apleido plėšikais, kurie juos plėšė; jis įdavė juos į aplinkinių priešų rankas, ir atsilaikyti prieš juos jie neįstengė. Ko tik jie imdavosi, viską jiems Viešpats paversdavo neganda, kaip ir jiems buvo pasakęs, kaip jiems ir buvo prisiekęs. Tokiu būdu jis įstūmė juos į didelį vargą.
    Tada jiems skirdavo Viešpats teisėjus, kurie juos gelbėdavo iš plėšikautojų rankų. Bet izraelitai ir savo teisėjų neklausė. Jie glausdavosi prie svetimųjų dievaičių ir lenkdavosi prieš juos iki žemės. Jie greitai nuklysdavo nuo kelio, kuriuo jų tėvai, klausydami Viešpaties įsakymų, ėjo; jie nesielgdavo taip kaip anie.
    Viešpats dabar duodamas jiems teisėją, gelbėdavo izraelitus iš jų priešų rankų, kol teisėjas būdavo gyvas; mat Viešpats jų gailėdavo, kai tie kamuodavosi dėl prispaudėjų engimo. Bet kai tik teisėjas numirdavo, jie vėl atkrisdavo ir imdavo elgtis dar blogiau negu jų tėvai: vaikydavosi svetimųjų dievaičių, tarnaudavo jiems, lankstydavosi prieš juos ligi žemės ir niekaip neišsižadėdavo jųjų darbų ir užsispyrimo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 34-35. 36-37. 39-40. 43ab ir 44)

P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.

Jie nesunaikino pagonių,
kaip jiems Viešpats buvo įsakęs.
Jie su pagonimis ėmė maišytis
ir jųjų darbus išmoko daryti. – P.

Jie jų padirbtus stabus ėmė garbint,
kilpą tuo sau užsinėrė.
Jie ėmė savo sūnus aukoti
ir savo dukras nelabajam. – P.

Savo darbais jie susiterliojo,
savo išdaigom elgėsi kaip paleistuviai.
Viešpaties rūstis įsiliepsnojo prieš savo tautą,
bjaurūs tapo jam savi žmonės. – P.

Juos Viešpats vadavo daug kartų,
bet jie savo įgeidžiais vėl prieštaravo.
Viešpats pažvelgdavo vėl į jų skurdą,
išgirdęs jų raudas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3)

P.  Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai:
                    jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 19, 16-22)

    Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“
    Jis atsakė: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
    Tas paklausė: „Kokių?“
    Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį.“
    Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“
    Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.
    Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.