Pirmasis skaitinys (Joz 24, 14–29)

    Jozuė tautai kalbėjo:
     „Bijokite Viešpaties ir ištikimai tarnaukite jam! Pašalinkite dievaičius, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės bei Egipte, ir tarnaukite Viešpačiui! O jeigu jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien pasirinkite, kam jūs norite tarnauti: dievaičiams, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės, ar dievams amoritių, kurių šalyje dabar gyvenate. Kai dėl manęs ir mano namų, tai mes tarnausime Viešpačiui“.
   Tauta atsiliepė: „To niekad nebus, kad pamestume Viešpatį ir imtume tarnauti kitiems dievaičiams! Viešpats, mūsų Dievas, mus ir mūsų tėvus išvedė iš Egipto, iš vergijos namų. Jis mūsų akyse padarė tuos didžius stebuklus ir saugojo mus visame kelyje, kurį mes nuėjome, tarp visų tautų, per kurias prakeliavome. Ir Viešpats pavarė visas tautas, kaip ir amoritus, kurie šiam krašte gyveno prieš mus. Todėl tad ir mes tarnausime Viešpačiui, nes jis – mūsų Dievas“.
    Tuomet Jozuė tautai kalbėjo: „Bet jums gi nesiseka Viešpačiui tarnauti, nes jis yra šventas Dievas, pavydintis Dievas, kuris nedovanos jums nusikaltimų ir nuodėmių. Bet jeigu pamesite Viešpatį ir imsite svetimiems dievaičiams tarnauti, tai jis padarys savo ruožtu jums bloga ir jus sunaikins, nors iki šiol jums tiek gera padarė“.
     Tauta atsakė Jozuei: „Ne, mes tarnausime Viešpačiui!“ Tada Jozuė tautai pasakė: „Jūs esate liudytojai patys už save, kad jūs išsirinkote Viešpatį ir norite jam tarnauti! “. Jie atsiliepė: „Taip, mes esame liudytojai.“ „Tada, – tarė Jozuė, – pašalinkite iš savo tarpo svetimuosius dievaičius ir palenkite savo širdis į Viešpatį, Izraelio Dievą“. Tauta atsiliepė Jozuei: „Mes norime Viešpačiui, savo Dievui, tarnauti, mes norime jojo įsakymų klausyti!“.
    Taigi tą dieną Jozuė sudarė sandorą tautai; jis davė jai Sicheme Įstatymą ir teisę. Jozuė surašė visus šiuos žodžius į Dievo Įstatymo knygą. Paskui jis paėmė didelį akmenį ir pastatė tenai po ąžuolu, esančiu Viešpaties šventovėje. Ir visai tautai Jozuė tarė: „Štai šis akmuo tebūna mums liudytojas, nes jis girdėjo visus šiuos žodžius, kuriuos mums Viešpats kalbėjo. Tebūna jums liudytojas, kliudydamas jums išsižadėti savojo Dievo“. Po to Jozuė paleido žmones, kiekvieną į savąją žemę.
    Po šių įvykių Jozuė, Nuno sūnus, Viešpaties tarnas, mirė, sulaukęs šimtą dešimt metų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 1–2a ir 5. 7–8. 11)

P. – Viešpatie, tu mano paveldėtas turtas.

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,
mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės, –
tavo rankoje mano likimas. – P.

Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
atsimena mano širdis tai net naktį.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

P.  Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
                    kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 19, 13–15)

    Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“. Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau.