XIX eilinė savaitė
Penktadienis

Pirmasis skaitinys (Joz 24, 1–13)

     Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Sichemą; pasišaukė visus Izraelio seniūnus, vadus, teisėjus bei raštininkus. Jiems sustojus Dievo akivaizdon, Jozuė prabilo į visą tautą:
    „Štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: 'Kadaise jūsų protėviai, Abraomo ir Nahoro tėvas Terachas, gyveno anapus upės ir tarnavo svetimiems dievams. Tuomet jūsų tėvą Abraomą aš paėmiau iš anapus upės, vedžiau po visą Kenaano kraštą, ir pagausinau jam palikuonių, daviau jam Izaoką. Šiam aš daviau Jokūbą ir Ezavą. Ezavo nuosavybėn atidaviau Sejiro kalnyną. Jokūbas su savo sūnumis išsikėlė Egiptan.
   Paskui ten pasiunčiau Mozę ir Aaroną, ištikau Egiptą ženklais ir stebuklais, kurių tenai padariau; ir išvedžiau jus iš Egipto. Kai jūsų tėvus vedžiau iš Egipto ir jūs priėjote jūrą, tai jūsų tėvus vijosi egiptiečiai su vežimais ir raitininkais lig Meldų jūros. Tada izraelitai šaukėsi Viešpaties ir jis tarp jūsų ir egiptiečių užleido tirštą miglą, užtvindė juos jūra, ir ji juos prigirdė. Jūs savo akimis regėjote, ką aš padariau Egipte. Po to jūs ilgokai prabuvote tyruose.
    Iš ten jus įvedžiau į kraštą amoritų, gyvenusių anapus Jordano. Šie stojo prieš jus į kovą, bet aš juos atidaviau į jūsų rankas. Jūs gavote nuosavybėn jų kraštą, nes jūsų akivaizdoje aš juos išnaikinau. Paskui pasikėlė Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius ir ėjo prieš jus į kovą. Jie liepė pakviesti Beoro sūnų Baleamą, kad tas jus prakeiktų. Bet aš nenorėjau Bileamo klausytis; jis net turėjo palaiminti jus, ir aš jus išgelbėjau iš jojo rankų.
    Jūs perėjote per Jordaną ir atvykote į Jerichą. Jericho valdovai stojo prieš jus kariauti – amoritiai, perizitai, kenaanitai, hetitai, girgašitai, hivitai ir jebuzitai,– bet aš juos atidaviau į jūsų rankas. Aš pasiunčiau pirm jūsų širšes, kurios ir nuvijo juos nuo jūsų tuos du amoritų karalius; tad taip atsitiko ne dėl tavo kalavijo ar lanko. Aš jums atidaviau kraštą, kuris nekainavo jums triūso; miestus, kuriuose apsigyvenote, jų nesistatę; vynuogienojus ir alyvmedžius, kurių vaisiais maitinatės, jų nesodinę'.

Atliepiamoji psalmė (Ps 135, 1–3. 16–18. 21–22 ir 24)

Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
P. Jis maloningas per amžius!

Dėkokit aukščiausiajam Dievui,
P. Jis maloningas per amžius!

Dėkokite Viešpačių Viešpačiui,
P. Jis maloningas per amžius!

Jis pervedė tautą per tyrus,
P. Jis maloningas per amžius!

Didžius valdovus sudorojo,
P. Jis maloningas per amžius!

Galiūnus paklojo ant žemės,
P. Jis maloningas per amžius!

Jų šalį davė valdyt Izraeliui,
P. Jis maloningas per amžius!,

Valdyt Izraeliui – savajam tarnui Izraeliui,
P. Jis maloningas per amžius!

Iš priešų juos išvaduoja,
P. Jis maloningas per amžius!

Posmelis prieš evangeliją (1 Tes 2, 13)

P.  Aleliuja. – Priimkite Dievo žodį ne kaip žmogaus žodį,
                    bet, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 19, 3–12)

    Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“
    Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
    Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“
    Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja“.
    Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“.
    Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės.
    Kas pajėgia išmanyti, teišmano“.