Pirmasis skaitinys (Joz 3, 7–10a. 11, 13–17) [knygoje: Joz 4 – klaida)]

   Jozuei Viešpats tarė: „Nuo šios dienos aš pradėsiu tave garsinti viso Izraelio akyse, kad jie pamatytų, jog aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze. O tu įsakyk kunigams, kurie neša sandoros skrynią: „Įbridę Jordano upėn, sustokite“.
    Ir Jozuė kreipėsi į izraelitus: Eikšenkit ir pasiklausykite Viešpaties, savo Dievo, žodžių!“ Jis tęsė: „Iš to jūs pažinsite, kad su jumis yra gyvasis Dievas: štai Viešpaties, visos žemės Valdovo, skrynia eis per Jordaną pirm jūsų. Kai kojos kunigų, kurie neša Viešpaties, visos žemės Valdovo, skrynią, įbris į Jordano vandenį, vanduo, atitekąs iš aukščiau, bus tarsi užtvertas, stovės tartum siena“.
    Tautai pakilus iš stovyklos, kad žengtų per Jordaną, jos priešakyje kunigai nešė sandoros skrynią. Nešėjams įbridus Jordanan, jų kojoms palietus jo vandenį, – o visą derliaus nuėmimo laiką Jordanas buvo patvinęs ligi pakraščių, – vanduo, atitekąs iš aukščiau, sustojo ir ėmė tvinti į šonus plačiai iki Cartano; tuo tarpu vanduo, tekąs į Arabų, arba Druskos, jūrą, visai nuseko. Tauta žengė per upę priešais Jerichą. Viešpaties sandoros skrynią nešą kunigai stovėjo ant sauso Jordano dugno, ir visas Izraelis žygiavo sausuma, kol visi perėjo į kitą Jordano pusę.

Atliepiamoji psalmė (Ps 113, 1–6)

P. Aleliuja.

Kai Dievo tauta iš Egipto išėjo,
kai Jokūbo ainiai pagonių tautą paliko,
tada Judo šeima tapo Dievo šventove,
Izraelis karalystė jo pasidarė. – P.

Pamatė juos jūra, ir pasitraukė,
atgal pasisuko Jordanas.
Kalnai šokinėjo kaip išgąsdintos avys,
kauburiai – tarsi ėriukai. – P.

Kas gi tau, jūra, ko gi tu bėgi?
Ko atgal traukies, Jordane?
Ko, kalnai, būgštaujate kaip avys?
ir jūs, kauburiai, tarsi ėriukai? – P.

P.  Aleliuja. – Pažvelk, Viešpatie, giedru veidu į savo tarną,
                    išmokyki mane savo mokslo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 18, 21 – 19, 1)

    Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
     Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
    „Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
    Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
    Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
    Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
     Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano. Paskui jį sekė gausūs žmonių būriai. Jis ten juos gydė.