Pirmasis skaitinys (Įst 34, 1–12)

    Iš Moabo tyrų Mozė užlipo ant Nebo kalno, ant priešais Jerichą tįsančio Pisgos kalnyno viršūnės, ir Viešpats aprodė jam visą tą kraštą: Gileadą lig Dano, visą Naftalį, Efraimo ir Manaso sritį, visą Judą iki vakarinės jūros, pietinę žemę (Negebą) ir (Jordano) apygardą, palmių miesto Jericho lygumą iki Coaro. Ir Viešpats jam tarė: „Štai va tasai kraštas, apie kurį Abraomui, Izaokui ir Jokūbui esu pasakęs su priesaika: 'Aš tavo palikuonims jį atiduosiu'. Aš leidau, kad jį pamatytumei savo akimis, bet pats į jį neįžengsi“.
   Tenai, Moabo krašte, ir mirė Viešpaties tarnas Mozė, kaip Viešpats buvo nusprendęs. Jis buvo palaidotas Moabo žemėje – slėnyje prieš Bet–Peorą, bet ir po šiai dienai niekas nežino jo kapo. Jis mirė sulaukęs šimto dvidešimt metų. Akis tebeturėjo dar aiškias, ir pats dar žvaliai atrodė. Moabo tyruose trisdešimt dienų izraelitai gedėjo Mozės. Po to tik pasibaigė jo apraudojimo laikas.
    Nuno sūnus Jozuė buvo pripildytas išminties dvasios, nes Mozė rankas ant jo buvo uždėjęs. Dabar izraelitai klausė Jozuės ir elgėsi taip, kaip Viešpats Mozei buvo įsakęs.
    Nuo šiol Izraelyje nebeatsirado pranašo, tokio kaip Mozė. Su juo mat Viešpats kalbėjo akis į akį. Nė vienas jam neprilygo visais tais ženklais ir stebuklais, kuriuos jis Egipte, Viešpaties siųstas, padarė faraonui, visiems jo tarnams ir visam jo kraštui; neprilygo jo rankos galybe ir visais nuogąstingais, didingais darbais, kuriuos nuveikė Mozė, matant visam Izraeliui.

Atliepiamoji psalmė (Ps 65, 1–3a. 5 ir 8. 16–17)

P. Dievui šlovė! Jis mums gyvybę grąžina.

Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą,
apie jo vardo didybę giedokit,
iškilmingai teikit jam šlovę!
Dievui kartokit: „O, kokie tavo darbai stebuklingi!“ – P.

Eikit ir žvelkit, į Dievo darbus: –
kiek nuostabiausių dalykų žmonėms jis padarė!
O tautos, imkite garbinti Dievą,
skelbkite jo garsiąją šlovę.– P.

Ateikit, visi, kurie gerbiate Dievą, pasiklausykit:
aš jums apsakysiu,
kokių didingų dalykų man jis padarė.
Šaukiausi jo aš savo burna,
mano liežuvis teikė jam šlovę. – P.

P.  Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
                    ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 18, 15–20)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
    Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.
    Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.