Pirmasis skaitinys (Įst 10, 12–22)

    Mozė bylojo į tautą:
    „Tad ko, Izraeli, dabar iš tavęs reikalauja Viešpats, tavo Dievas? Gi nieko kito, tik to, kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, ir vaikščiotum visais jo keliais, kad mylėtum jį, kad Viešpačiui, savo Dievui, tarnautum visa širdimi, visa siela, kad – savo gerovei – laikytumeis Viešpaties įstatymų ir nuostatų, kuriuos tau skelbiu šiandieną.
    Štai Viešpačiui, tavo Dievui, priklauso dangus ir jo erdvės, žemė ir visa kas žemėje. O vis dėlto Viešpačiui krito į širdį tik tavo tėvai, tik juos jis pamilo. Vėliau iš visų tautų tarpo jis išsirinko jus, tų tėvų palikuonis, kaip tai patvirtinta šiandien.
   Todėl apipjaustykite širdis ir nebebūkite daugiau kietasprandžiai. Juk Viešpats, jūsų Dievas, – visų dievų Dievas ir viešpačių Viešpats, didysis, galingasis, nuogąstingasis Dievas, bešalis, nepaperkamas. Jis gina našlių ir našlaičių teises, myli ateivius ir teikia jiems maisto, drabužių. Taigi ir jūs mylėkite ateivius, nes ir jūs Egipte esate buvę ateiviai!
    Bijosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tik jį garbinsi, jam atsiduosi ir jo vardu prisieksi. Jis yra tavo gyrius. Jis yra tavo Dievas, padaręs šiuos nuostabius ir baisius darbus, kuriuos matei savo akimis. Tavo protėviai buvo septyniasdešimt asmenų, kai jie nuėjo į Egiptą, o dabar VIEŠPATS, tavo Dievas, yra padaręs tave taip gausų kaip dangaus žvaigždes“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 147, 12–13. 14–15. 19–20)

P. Šlovink, Jeruzale, Viešpatį!
Arba: Aleliuja.

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį,
savo Dievą garbink, Sione!
Jis tavo vartams skląsčius padarė,
tavo vaikams jis duoda palaimą. - P.

Tavo riboms duoda ramybę,
sotina tave kviečių derlium.
Jis savo žodį siunčia į žemę, -
sparčiai jo įsakymas skrieja. - P.

Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
Kitoms tautoms jis to nepadarė,
nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų. - P.

P.  Aleliuja. – Dievas mus pašaukė per Evangeliją,
                    kad įgytume mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 17, 22–27)

    Tebebūdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels“. Tada jie labai nuliūdo.
    Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: „Ar jūsų mokytojas nemoka didrachmos?“ Jis atsakė: „Taip!“
    Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“ Jis atsakė: „Iš svetimųjų“.
    Jėzus jam tarė: „Taigi vaikai laisvi. Tačiau, kad jų nepiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk ją ir atiduok jiems už mane ir už save“.