Pirmasis skaitinys (Įst 6, 4–13)

    Mozė bylojo į tautą:
    „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, – vienintelis Viešpats! Mylėk tą Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis.
    Šie žodžiai, kuriuos tau šiandien įsakau, teįsminga giliai į tavo širdį! Įkalk juos ir savo vaikams. Kalbėk apie juos, kai sėdėsi namie ir išvyksi į kelionę, kai guliesi ir keliesi. Kaip ženklą juos užsirišk ant rankos. Tegul jie papuoš tavo kaktą. Juos užrašyk ant savo namų durų staktų, ant savojo miesto vartų“.
    Kai Viešpats, tavo Dievas, nuves tave į kraštą, kurį jis tavo tėvams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui – prisiekė tau atiduoti, į kraštą, kur dideli ir gražūs miestai, kurių nesi statęs, kur namai, prikrauti visokiausių gėrybių, kurių nesi krovęs, kur uoloje iškaltos cisternos, kurių nesi kalęs, kur vynuogynai ir alyvmedžiai, kurių nesi sodinęs, kai ten tu sočiai pavalgysi, žiūrėk neužmiršti Viešpaties, kuris tave išvedė iš Egipto šalies, iš vergijos namų.
    Bijok savo Dievo Jahvės, jį garbink ir prisiekinėk jo vardu“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 17, 2–4. 47 ir 51ab)

P. Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!

Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!
Viešpatie, priebėga mano, tvirtove,
vaduotojau mano! – P.

Dieve, prieglobsti mano, tavim aš viliuosi.
Tu mano skydas, išganymo ramstis, mano globėjas.
Šlovingojo Viešpaties šauksiuos
ir išvaduotas būsiu iš priešų. – P.

Lai Viešpats gyvuoja, garbė mano ramsčiui!
Šlovinkim Dievą, vaduotoją mano!
Duodi savo pastatytam valdovui didingai laimėti.
Tu maloningas savam pateptiniui. – P.

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                    ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 17, 14–20)

    Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių ir maldavo: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį ar į vandenį. Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti“.
    Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane“. Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.
    Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?“
    Jis atsakė: „Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: 'Persikelk iš čia į tenai', ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“.