Pirmasis skaitinys (Įst 4, 32–40)

    Mozė bylojo į tautą:
    „Paklausk ankstesniuosius laikus, kurie prieš tave yra buvę, nuo laiko, kai Dievas sukūrė žemėje žmogų, paklausk nuo vieno dangaus krašto lig kito, ar buvo kada atsitikęs toks didis dalykas kaip šitas, ar buvo kas nors panašaus bent girdėta. Ar kuri nors tauta yra kada girdėjusi kalbančio iš ugnies gyvojo Dievo balsą, kaip tu jį esi girdėjusi ir išlikusi gyva? Arba, ar kada kuris dievas yra pamėginęs ateiti ir tautą sau iš kitos išsivesti bandymais, ženklais ir stebuklais, karu, galinga ranka ir iškeltu žastu bei didžiomis baisenybėmis – taip, kaip Viešpats, jūsų Dievas, padarė su jumis Egipte, tau matant? Tatai tu galėjai matyti, idant suprastum: tikrasis Dievas – tai Viešpats, o ne kuris kitas.
    Jisai tau leido išgirsti iš dangaus savo balsą, norėdamas tau duoti nurodymų. Jisai tau leido matyti žemėje savo didelę ugnį, ir tu iš ugnies jo žodžius girdėjai. Kadangi jis buvo pamilęs tavuosius tėvus, vėliau išsirinko jų palikuonis. Jis pats tave išvedė iš Egipto, parodydamas didžią savo galybę, kad tau žygiuojant, už tave didesnes, stipresnes tautas pavarytų, tave į jų kraštą įvestų ir jį paveldėti tau atiduotų, kaip tai dabar ir įvyksta.
    Tad šiandien suprask ir širdin įsidėk: tikrasis Dievas aukštai, danguje, ir čionai, žemėje, yra Viešpats, o ne kuris kitas. Todėl tad laikykis jojo įstatymų ir įsakymų, kuriuos aš tau skelbiu šiandieną, kad tau ir tavo vaikams gerai klotųsi ir ilgai išgyventum krašte, kurį tau Viešpats, tavasis Dievas, visiems laikams atiduoda“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 76, 12–16. 21)

P.  Atsimenu Viešpaties darbus.

Aš atsimenu Viešpaties darbus;
o, kaip gerai man žinomi ano meto stebuklai!
Mąstau apie visą tavo veikimą,
apie žygdarbius tavo galvoju. – P.

O Dieve, šventas yra tavo kelias!
Kuris gi dievaitis toks didis kaip mūsų Dievas?
Tu esi stebuklų darytojas, Dieve,
pagonims parodei savo galybę. – P.

Galinga ranka išvadavai savo tautą,
Jokūbo ir Juozapo ainius.
Kaip kaimenę vedei savąją tautą
ranka Mozės ir Aarono. – P.

P.  Aleliuja. – Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
                    jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 16, 24–28)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
   Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“