XVIII eilinė savaitė
Ketvirtadienis

Pirmasis skaitinys (Sk 20, 1–13)

    Pirmąjį mėnesį izraelitai, visa bendrija, atvyko į Cino dykumą; tauta apsistojo Kadeše. Ten mirė Mirjama, ir ten ją palaidojo.
   Kartą bendrijai pritrūko vandens. Tad žmonės pakilo prieš Mozę ir Aaroną. Jie prieštaravo Moze ir šaukė: „O kad ir mes būtume žuvę, kai mūsų Viešpaties akivaizdoje žuvo mūsų broliai! Kam judu Viešpaties tautą atvedėte į šitą dykvietę? Ar tam, kad mes mirtume ir mūsų galvijai iškristų? Kam judu išvedėte mus iš Egipto? Ar tam, kad nuvestumėte mus į šį skurdų kraštą, kur neveša pasėliai, nei figmedžiai, nei vynmedžiai, nei granatmedžiai, kur nėra net vandens atsigerti?“
   Bet Mozė ir Aaronas pasitraukė jiems iš akių ir, nuėję prie apreiškimo palapinės angos, kniūbsti parpuolė ant žemės. Tuomet apsireiškė jiedviem Viešpaties šlovė.
   Ir Viešpats Mozei šitaip pasakė: „Paimk savo lazdą ir, abudu su savo broliu Aaronu sušaukę bendriją, jai matant, įsakykite uolai, kad duotų vandens! Taigi paliepsi, kad trykštų vanduo iš uolos, ir pagirdysi žmones, taip pat ir jų galvijus.“
   Tad Mozė pasiėmė iš Viešpaties akivaizdos lazdą, kaip tas jam buvo įsakęs. Drauge su Aaronu sušaukęs bendriją prie uolos, Mozė jiems tarė: „Klausykite, priešgynos! Ar mudu tikrai galėsime liepti, kad jums iš šios uolos ištrykštų vanduo?“ Ir Mozė pakėlęs ranką dukart sudavė lazda per uolą. Iš jos štai gausiai pasipylė vanduo, ir žmonės pagėrė, taip pat ir galvijai.
    Bet Mozei ir Aaronui Viešpats pasakė: „Kadangi judu manim netikėjote ir izraelitų akivaizdoje nepaminėjote mano šventumo, tai judu negalėsite šios tautos įvesti į kraštą, kurį aš jai atiduosiu“. Tai vanduo Meribos (Ginčo), kur izraelitai Viešpačiui ginčijo, Viešpats įrodė savo šventumą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 94, 1–2. 6–7. 8–9)

P. P. O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. - P.

Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. - P.

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!“ - P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 16, 18)

P.  Aleliuja. – Tu esi Petras – Uola;
                    ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
                    ir pragaro vartai jos nenugalės. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 16, 13–23)

    Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
    Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
    Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
    Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
    Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
    Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.
    Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“
    O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.