Pirmasis skaitinys (Sk 13, 1–2. 26 – 14, 1. 26–30, 34–35)

   Viešpats paliepė Mozei: „Išsiųsk į žvalgybą vyrų ištirti Kenaano krašto, kurį aš noriu izraelitams atiduoti. Kiekviena giminė tepasiunčia vieną, kuris yra laikomas kunigaikščiu“.
   Po keturiasdešimties dienų, išžvalgę tą kraštą, vyrai patraukė atgal į tėvynę, parėjo į Parano dykumą pas Mozę ir Aaroną, pas visą izraelitų bendriją Kadeše. Aniedviem ir visai bendrijai padarė pranešimą, parodė to krašto vaisių. Jie apsakinėjo: „Nuvykome į kraštą kurin mus siuntei. Jisai iš tikrųjų beplūstąs pienu ir medumi, o štai čia pavyzdžiai jo vaisių. Tačiau to krašto gyventojai stiprūs, jų miestai įtvirtinti, labai dideli. ten matėme taipgi Enako palikuonių. to krašto pietuose gyvena amalekitai, kalnuose įsikūrę hetitai, jebuzitai ir amoritai, o pajūryje ir prie Jordano gyvena kenaanitai“.
   Kalebas mėgino nuramdyti ant Mozės beirztančią tautą ir tarė: „Mums reikia nedelsiant ten vykti ir kraštą užimti: mes galime jį užvaldyti!“ Bet vyrai, kurie ten buvo kartu nuvykę, paprieštaravo: „Mes nepajėgūs prieš tuos gyventojus stoti, nes jie stipresni už mus“.
   Ir tarp izraelitų jie ėmė skleisti visokių gandų apie šalį, kurią buvo išžvalgę: „Šalis, kurią žvalgydami mes apkeliavome, yra tai kraštas, ryjantis savo gyventojus, o žmonės, kuriuos ten matėme, visi aukštaūgiai. Tenai mes matėme net milžinų, Enako padermės aukštuolių. Prieš juos mes tebuvome tartum žiogeliai, tokie mes ir jiems pasirodėme“. Visa bendrija ėmė garsiai raudoti, tauta praverkšleno visą tą naktį.
   Tad Viešpats prabilo į Mozę ir Aaroną: „Kiek gi ilgai dar murmės prieš mane ši pikta bendrija? Tą murmesį, kurį izraelitai kelia prieš mane, aš girdėjau. Tad jiems pasakyk: 'Kaip gyvas esu – tai Viešpaties žodis,– kaip jūs prieš mane taip triukšmingai kalbėjote, šitaip ir aš su jumis pasielgsiu. Šioje dykynėje krisite lavonais visi, kurie būsite patikrinti, pradedant nuo dvidešimt metų, visi, kurie prieš mane murmėjote. Nė vienas iš tų neįžengs į kraštą, kuriame aš norėjau jus apgyvendinti, – manoji ranka iškelta buvo priesaikai,– išskyrus Kalebą, Jafuno sūnų, ir Jozuę, Nuno sūnų. Skaičių dienų, kuriomis jūs žvalgėte kraštą,– keturiasdešimt, imant už dieną metus,– taigi keturiasdešimt metų turėsite nešioti savo nusikaltimą, idant jūs suprastute, ką reiškia mano nusigręžimas nuo jūsų. Tai aš pasakiau,– Viešpats! Tikrai aš tai padarysiu visai šiai piktai bendrijai, kuri prieš mane susibūrė: jie galą gaus šioje dykynėje, čia jie turės išmirti'“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 6–7. 13–14. 21–23)

P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.
Arba: Aleliuja.

Esame tau nusikaltę, kaip mūsų senoliai,
bedieviškai elgėmės, darėme bloga.
Mūsų tėvai, iš Egipto išėję,
tavo stebuklų nepaisė. – P.

Jie labai greit Dievo darbus užmiršo,
jo sumanymais pasitikėt nenorėjo.
Tyruose užgaidas savo paleido –
Viešpatį bandė dykynėj. – P.

Gelbėtoją Dievą užmiršo,
kuris Egipte didžius daiktus jiems darė.
Chamo šaly tiek stebuklų,
tiek šiurpulingų darbų ties raudonąja jūra. – P.

Dievas būtų juos sunaikinęs,
jeigu ne Mozė, jojo rinktinis.
Jis juos užstojo prieš Dievą,
kad jo rūstybė jų nenusiaubtų. – P.

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
                     Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 15, 21–28)

    Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.
    Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
    Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.
    Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.