Pirmasis skaitinys (Sk 12, 1–13)

     Mirjama ir Aaronas ėmė piktai kalbėti prieš Mozę dėl jo žmonos kušitės, kurią tas buvo paėmęs; mat Mozė sau žmona buvo paėmęs kušitę. Anuodu šnekėjo: „Ar Viešpats tėra tik su Mozę kalbėjęs? O ir su mumis ar nėra jis kalbėjęs?“ Viešpats tatai ir išgirdo. O Mozė buvo labai kuklus vyras, kuklesnis už visus žmones žemėje. Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną ir Mirjamą: „Visi trys išeikite prie apreiškimo palapinės!“
     Trijulė išėjo. Viešpats nusileido debesies stulpe, atsistojo prie palapinės angos ir pasišaukė Aaroną ir Mirjamą. Abu kai priėjo, Viešpats prabilo: „Pasiklausykite ką pasakysiu: Kada tarp jūsų esama pranašo, aš jam apsireiškiu regėjime, su juo kalbuosi per sapną. Kitaip aš elgiuosi su savo tarnu Moze, kuriam patikėti visi mano namai! Su juo aš kalbuosi iš lūpų į lūpas, tiesiogiai, o ne paslaptingai. Jis gali matyti net Viešpaties išvaizdą. Tad kaip juodu drįstate šmeižti mano tarną Mozę?“ Ir Viešpatį paėmė ant judviejų pyktis. Kai jis pasišalino ir nuo palapinės debesis išnyko, Mirjama štai buvo balta nuo raupsų tartum sniegas.
     Kai Aaronas pažvelgė į Mirjam, ši buvo raupsuota. Tad Aaronas kreipėsi į Mozę: „Maldauju tave, o valdove: neleisk mūsų bausti už nuodėmę, kurią mes padarėme iš lengvapėdiškumo. Tegul Mirjama nebūna kaip tas negyvagimis, kuris, vos išėjęs iš motinos įsčių, jau esti pusiau supuvęs!“ Ir Mozė ėmė Viešpačiui šaukti: „O, nepalik jos tokios, bet išgydyk!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–4. 5–6. 12–13)

P.  Viešpatie, būk gailestingas: esame nusidėję.

Pasigailėk manęs, Dieve, tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę. – P.

Aš savo kaltybę pažįstu,
man vis akyse mana nedorybė.
Aš tau, ir tiktai tau esu nusidėjęs:
dariau, ką laikai tu piktybe. – P.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski. – P.

P.  Aleliuja. – Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 14, 22–36)

    Pavalgydinęs minią, Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
     Ketvirtosios nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
     Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš nebijokite!“
     Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
     Jis atsake: „Eik!“
     Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
     Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai!“
     Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu esi Dievo Sūnus!“
Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančiuosius. Jie prašė jį leisti palytėti nors drabužio apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.