Pirmasis skaitinys (Sk 11, 4b–15)

   Izraelitai pradėjo dejuoti: „Kad mums taip mėsos kas pavalgyti duotų! Prisimenam žuvį, kurios Egipte mes valgėme veltui; taip pat agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. Dabar gi mes turime skursti: visiškai nieko nėra, ir tematome vien tiktai maną“.
   O toji mana, panaši į koriandro sėklas, atrodė kaip bdelio sakai. Pasklidę žmonės ją rinko, naminėmis girnomis malė arba grūstuvėje grūdo ir, pavirinę puode, plokštainius gamino; jų skonis priminė aliejinį pyragaitį. Kai krisdavo naktį rasa ant stovyklos, iškrisdavo ir mana.
   Mozė išgirdo, kaip žmonės verkšlena, – šeima po šeimos, – kiekvienas prie savo palapinės angos. Ir Viešpačiui kilo didelis pyktis. Dėl to ir pats Mozė suirzęs Viešpačiui tarė:
    „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu, kodėl tavo akyse nerandu malonės, kad man tu užkrovei nešioti visą šią tautą? Nejaugi tai aš išnešiojau šią tautą, nejaugi tai aš pagimdžiau ją, kad man galėtumei liepti: 'Nešiok ją prie savo krūtinės, kaip auklė nešiojasi kūdikį, nunešk ją į kraštą, kurį jos tėvams pažadėjau?' Iš kur man paimti mėsos, kad duočiau pavalgyti visai šiai tautai? Jie vis man verkšlena: 'Duok mums mėsos!' Aš vienas nestengiu panešt šios tautos, nes ji per sunki man. Tad jei ir toliau su manim šitaip elgiesi, verčiau jau užmuštum mane, nužudytum, – jei tavo akyse bent kiek esu radęs malonės, – kad man nebereiktų žiūrėt į savo nelaimę“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 80, 12–17)

P.  Džiūgaudami šlovinkit Dievą – mūsų stiprybę.

Manoji tauta mano šauksmo negirdi,
nebeklauso manęs Izraelis.
Todėlei palieku juos vadovautis užkietėjusia širdžia,
tegu jie sau eina pagal užmačias savo. – P.

O, kad klausytų manęs mano žmonės,
kad mano keliais Izraelis žingsniuotų!
Bežiūrint prispausčiau jų priešus,
pakreipęs prieš juos savo galingąją ranką. – P.

Viešpaties priešai dabar jam stengtųs įtikti,
ir jų galios laikai niekad negrįžtų.
Savo tautą rinktiniais kviečiais valgydinčiau,
uolų medumi ją maitinčiau. – P.

 

P.  Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
                    kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 14, 13–21)

    Išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios žinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius.
    Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“.
    Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“.
    Jie atsiliepė: „Mes čia turime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.
    Jėzus tarė: „Atneškite man juos“.
    Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.