XVII eilinė savaitė
Antradienis

Pirmasis skaitinys (Iš 33, 7–11; 34, 5b–9. 28)

    Paėmęs palapinę, Mozė pasistatė ją už stovyklos per tam tikrą atstumą. Ją pavadino apreiškimo palapine. Kas norėdavo ko pasiklausti Viešpatį, eidavo į apreiškimo palapinę priešais stovyklą.
     Kai eidavo Mozė į tą palapinę, tauta atsikeldavo; kiekvienas išeidavo į savo palapinės angą ir žiūrėdavo Mozėn, kol tas įžengdavo į palapinę. Mozei įžengus, tuojau nusileisdavo debesies stulpas ir atsistodavo prie palapinės angos, kol Viešpats kalbėdavo su Moze. Žmonės, pamatę debesies stulpą prie palapinės, visi pasikėlę puldavo žemėn ties savo palapinėm. O     Viešpats su Moze kalbėdavo akis į akį, kaip kalbasi vienas prieš kitą bičiuliai. Paskui sugrįždavo Mozė stovyklon, tuo tarpu jo tarnas, jaunasis Jozuė, Nuno sūnus, neatsitraukdavo nuo palapinės.
     (Sinajaus kalne) Mozė šūkčiojo Viešpaties vardą. Praeidamas jam pro šalį, Viešpats sušuko: „Jahvė, Viešpats, yra palankus ir atjaučiantis Dievas, kantrus, maloningas, ištikimas. Jis tūkstančiams rodo malonę, dovanoja kaltę, nusižengimą, nuodėmę; tačiau nepalieka visai nenubaudęs; už tėvų kaltybes atmoka vaikams ir vaikaičiams iki trečiai ir ketvirtai kartai“. Nedelsdamas     Mozė parpuolė ant žemės ir kniūpsčias ėmė maldauti: „Jei aš, Viešpatie, radau pas tave malonę, tegu mano Viešpats kartu su mumis keliauja. Tiesa, tai tauta kietasprandė. Tačiau dovanok mums kaltybę, tą nuodėmę, ir leisk mums būti tava nuosavybe!“
     Tenai, pas Viešpatį, Mozė išbuvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Nevalgė jis duonos, negėrė vandens. Surašė ant plokščių Sandoros žodžius, tuos dešimt įsakymų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 6–7. 8–9. 10–11. 12–13)

P. Viešpats – švelnus, maloningas.

Viešpats pasaulyje vykdo teisybę,
gina visus prispaustuosius.
Savo sumanymus jis Mozei apreiškė,
jo darbus didžius Izraelis regėjo. – P.

Viešpats – švelnus, maloningas,
neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Ne visą laiką jis baras,
ne amžinai jis įširdęs. – P.

Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų, kiek verti esam.
Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas
tiems, kurie jo šventai bijo. – P.

Kaip nuo Rytų toli Vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia.
Kaip tėvas gailisi vaiko,
taip gailisi Viešpats ištikimųjų. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. – Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
                     Kas jį susiranda, bus gyvas per amžius. – P. Aleliuja

Evangelija (Mt 13, 36–43)

    Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė:
     „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
     Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.
     Kas turi ausis, teklauso!“