Pirmasis skaitinys (Iš 16, 1–5. 9–15)

    Visa izraelitų bendruomenė iškeliavo iš Elimo ir antrojo mėnesio penkioliktąją dieną po išėjimo iš Egipto atvyko į Sino dykumą, plytinčią tarp Elimo ir Sinajaus.
    Visa izraelitų bendruomenė tyruose ėmė niurnėti ant Mozės ir Aarono. Izraelitai jiems priekaištavo: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos! Jūs išvedėte mus į tą dykumą, kad visus, kurie čia atsidūrė, badu numarintute!“
    Ir Viešpats Mozei pasakė: „Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek jos reikia dienai. Aš noriu išbandyti, ar eis ji mano nurodytu keliu, ar ne. Gamindami tai, ką parsinešė šeštąją dieną, jie pastebės, kad išeina dvigubai tiek, kiek surenka šiaip jau kas dieną“.
    Mozė pasakė Aaronui: „Pranešk visai izraelitų bendrijai: 'Stokite Viešpaties akivaizdon, nes jis išgirdo jūsų niurzgimą!'“ Kai Aaronas visai izraelitų bendrijai tai pranešė, tie atsisuko į tyrus, ir štai apsireiškė Viešpaties šlovė debesies pavidalu.
    Viešpats prabilo į Mozę: „Aš išgirdau izraelitų niurnėjimą. Tad jiems pasakyk: 'Šįvakar pavalgysite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Taip jūs pažinsite, kad aš, Viešpats, esu jūsų Dievas'“.
    Vakare atskrido daug putpelių ir nutūpė stovyklą. O rytą aplink stovyklą krito migla. Kai migla išsisklaidė, ant tyrų paviršiaus pasirodė smulkūs grūdeliai lyg kruopos – tartum šerkšnas ant žemės. Tatai išvydę, izraelitai viens kitą klausinėjo: „Manhu?“, tai reiškia: „Kas tai?“
    Mat jie nežinojo, kas tai būtų. Ir Mozė jiems paaiškino: „Tai duona, kurią jums valgyti duoda Viešpats“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 18–19.23–28)

P.  Dangaus duoną Viešpats jiems duoda.

Jie mintimis Dievą gundė,
įnoringai reikalaudami maisto.
Jų kalba buvo priešinga Dievui;
jie sakė: „Kažin, ar Dievas galės
tyruose pavalgydinti?“ – P.

Tačiau iš aukštybių jis debesims įsakymą siunčia,
dangaus vartus atidaro.
Ir ima lyti mana jiems valgydinti –
dangaus duoną jiems duoda. – P.

Žmogus štai galiūnų duona maitinas:
jiems maisto siunčiama sočiai.
Jis pažadina padangėse Rytį,
Pietį atveda savo galybe. – P.

Ir viršum jų ima lyti mėsa, nelyginant dulkėm,
kaip pamario smiltim – sparnuočiais.
Jie krinta į stovyklą aplinkui
ties pačiom palapinėm. – P.

P.  Aleliuja. – Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
                       Kas jį susiranda, bus gyvas per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 13, 1–9)

    Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė:
    „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio,ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti grūdai nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.
    Kas turi ausis, teklauso!“