Pirmasis skaitinys (Iš 14, 21–15, 1)

    Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir Viešpats per ištisą naktį ją slūgdino stipriu rytų vėju. Jūra nuseko, vanduo prasiskyrė. Izraelitai žygiavo per jūrą sausuma, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena. Egiptiečiai puolė jų vytis: visi faraono žirgai, karo vežimai bei raitininkai paskui juos patraukė į jūrą.
    Atėjus ryto sargybos metui, Viešpats iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių rikiuotę ir sukėlė joje sumišimą. Jis ėmė kliudyti vežimų tekiniams, ir tie vos vos bejudėjo. Egiptiečiai pradėjo sakyti: „Reikia mums bėgti nuo Izraelio, nes Viešpats jiems padeda kovoje prieš Egiptą!“
    Tada Viešpats paliepė Mozei: „Ištiesk savo ranką virš jūros, kad vanduo susilietų ir egiptiečius, jų vežimus bei raitininkus užlietų“. Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir švintant vanduo vėl suplūdo į senąją vietą, užliedamas bėgančius egiptiečius. Šitaip viešpats suvarė egiptiečius į jūros gelmę. Vanduo sugrįžo atgal ir aptvindė vežimus bei raitininkus – visą faraono kariuomenę, įžengusią paskui izraelitus į jūrą. Nė vieno iš jų neišliko. O izraelitai sausuma perėjo jūrą, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena.
    Šitaip tą dieną Viešpats išgelbėjo Izraelį iš egiptiečių rankų. Izraelis matė egiptiečius, negyvus gulinčius ant kranto. Išvydusi, jog Viešpats parodė prieš egiptiečius savo rankos galybę, Izraelio tauta ėmė Viešpaties bijotis. Jie pradėjo tikėti Viešpačiu ir jo tarnu Moze.
    Tuomet Mozė su izraelitais giedojo Viešpačiui šitokią giesmę:

Atliepiamoji psalmė (Iš 15, 8–10. 12. 17)

P.  Giedokime Viešpačiui, nes jo šlovė didinga.

Pykčiu tau pašnypštus, vandenys gūžės,
bangos pylimu stojos, sustingo jūroje srovės.
Priešas sau manė: „Aš vysiuos ir pasivysiu,
dalysiuos grobiu, patenkinsiu savąjį godą;
ištrauksiu kalaviją ir savo ranka juos žudysiu!“ – P.

Štai papūtei audra. Juos pridengė jūra.
Kaip švinas jie grimzdo į šniokščiantį tvaną.
Tu ištiesei savąją ranką, ir juosius žemė prarijo. – P.

Nuvesk įsigytąją tautą
į savo paveldėtąjį kalną
ir ją pasodink prie savo buveinės, prie savo šventovės,
kurią tu, Viešpatie, pats įsikūrei. – P.

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,– sako Viešpats,–
                      ir mano Tėvas jį mylės;
                      mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 12, 46–50)

    Jėzui dar tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. Tuomet kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.
    Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
    Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.