Pirmasis skaitinys (Iš 14, 5–18)

    Kai Egipto karaliui buvo pranešta, jog Izraelio tauta pabėgusi, pasikeitė faraono ir jojo tarnų širdies mintys apie tą tautą. Jie sakė sau: „Ir kaipgi galėjome taip padaryti, kad mes paleidome izraelitus iš tarnavimo mums!“ Jis liepė kinkyti žirgus į karo vežimą ir sušaukė savo kariauną. Pasiėmė šešis šimtus rinktinių karo vežimų ir, kiek tik buvo egiptiečių vežimų, su kariais juose.
Viešpats užkietino Egipto karaliaus faraono širdį, taip kad tas ėmė vytis izraelitus, kai šie su iškelta ranka iškeliavo. Tad egiptiečiai su visais faraono žirgais ir karo vežimais, su jojo raiteliais ir kitais kareiviais juos vijosi. Ir pasivijo, kai tie stovyklavo pajūryje prie Pi Hachirito, priešais Baal Cefoną.
    Faraonui prisiartinus, izraelitai apsižvalgę pamatė, kad paskui juos betraukią egiptiečiai. Jie labai nusigando ir ėmė garsiai šauktis Viešpaties. O Mozei prikaišiojo: „Ar Egipte nebuvo kapų, kad tu mus į tyrus išsivedei mirti? Ką su mumis padarei? Ko gi mus išvedei iš Egipto? Ar mes tau dar Egipte nesakėme: 'Palik mus ramybėje! Mes gi norime tarnauti egiptiečiams!' Juk vis dėlto mums daug geriau egiptiečiams tarnauti nei tyruose mirti“.
    Bet Mozė prabilo į tautą: „Jūs nebijokite! Tvirtai stovėkite, ir jūs pamatysite Viešpaties pagalbą, kurią jis suteiks jums šiandien. Kaip jūs dabar matote egiptiečius, taip jų nebematysite niekad per amžius. Viešpats kovos už jus, o jūs pabūkite tyliai“.
    O Viešpats kalbėjo Mozei: „Ko tu manęs šaukiesi? Paliepk izraelitams keliauti. O pats iškelk savo lazdą, ištiesk savo ranką virš jūros, ją perskirk, kad izraelitai galėtų sausuma žengti per jūrą. Bet aš užkietinsiu faraono širdį, ir jie iš paskos jus vysis. Aš noriu būti pašlovintas per faraono, visos jo kariaunos – jo karo vežimų ir raitelių likimą. Egiptiečiai turi patirti, jog aš esu Viešpats, kada faraono, jo karo vežimų bei raitelių likimu aš įgysiu sau šlovę“.

Atliepiamoji psalmė (Iš 15, 1–6)

P.  Giedokime Viešpačiui, nes jo šlovė didinga.

Giedokime Viešpačiui, nes jo šlovė didinga:
jūron jis nubloškė žirgus ir jojėjus.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė:
jis mane išgelbėjo.
Jis mano Dievas, ir aš jį šlovinsiu,
jis mano tėvo Dievas, ir aš jį aukštinsiu. – P.

Viešpats – karys kovingas,
jo vardas – Jahvė.
Jūron jis nubloškė faraono vežimus ir kariauną.
Rinktiniai kovotojai Meldų jūroj paskendo. – P.

Siena bangų juos užgriuvo,
jie tarsi akmenys grimzdo į gelmę.
Viešpatie, tavo dešinė didžiai galinga,
Viešpatie, tavo dešinė sutriuškina priešą. – P.

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
                       „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 12, 38–42)

    Kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą“. Jis atsakė:
    „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip 'Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve', taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.
    Nineviečiai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona.
    Pietų karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji ėjo iš žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas“.