Pirmasis skaitinys (Iš 11, 10 – 12. 14)

    Mozė ir Aaronas prieš faraoną padarė visokių stebuklų. Bet Viešpats užkietino faraonui širdį, ir tas izraelitų iš savo šalies neišleido.
    Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipte: „Tegu šis mėnuo jums pradeda mėnesių eilę, tegul jis būna pirmasis metų mėnuo. Paskelbkite visai Izraelio bendrijai: 'Dešimtą šio mėnesio dieną tegu kiekvienas parūpina savo šeimynai, savo namams, avinėlį. Jeigu šeimyna būtų per maža avinėliui suvalgyti, tegul jį ima susidėjęs su savo namų artimiausiu kaimynu, žiūrėdamas, kad pakankamai būtų asmenų avinėliui suvalgyti.
    Tasai avinėlis privalo būti be ydos, patinėlis, vienmetis – ėraitis arba ir ožaitis. Jį palaikykite iki keturioliktos šio mėnesio dienos. Tada susirinkusi visa Izraelio bendruomenė pavakare avinėlius tepapjauna. Reikia paimti avinėlio kraujo ir juo patepti šonines ir viršutinę durų staktas namų, kuriuose avinėlis bus valgomas.
    Tą naktį reikia suvalgyti mėsą. Iškeptą ant ugnies ją reikia suvalgyti su nerauginta duona ir karčiomis salotomis. Nieko iš jos negalima valgyti žalio ar vandenyje virto, tiktai ant ugnies iškepto, kartu su galva ir kojomis bei vidaus dalimis. Negalima nieko palikti lig ryto. Kas liktų lig ryto, reikia ugnyje sudeginti. O valgyti avinėlį turėsite šitaip: susijuosę strėnas, apsiavę kurpėmis kojas, laikydami rankoje lazdą. Valgykite jį su paskuba! Bus Viešpaties Pascha – perėjimas.
    Tą naktį aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmagimius – žmonių ir galvijų. Įvykdysiu teismą visiems Egipto dievaičiams: aš esu Viešpats. O kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvenate, bus jus saugantis ženklas: pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu, ir jūsų neištiks ta nelaimė, kuria aš nubausiu Egiptą.
    Šią dieną privalote kas metai minėti. Ją švęskite amžiais, kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei'“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 115, 12–13. 15–18)

P.  Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu.

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu,
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu. – P.

Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Aš tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.
Tu mano pančius sutraukei. – P.

Tau padėkos auką aukosiu,
šauksiuosi Viešpaties vardo.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą. – P.

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
                       aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 12, 1–8)

    Anuo metu Jėzus ėjo šeštadienį per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti.
    Tai pamatę, fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas šeštadienį draudžiama“.
    Jis atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani? Kaip jie nuėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.
    Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog šeštadienį kunigai šventovėje pažeidžia šeštadienio poilsį ir nenusikalsta? Todėl sakau jums: čia daugiau negu šventykla!
    Jeigu žinotumėte, ką reiškia 'aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos', nebūtumėte pasmerkę nekaltų. Žmogaus Sūnus yra šeštadienio Viešpats“.