Pirmasis skaitinys (Pr 49, 29–33; 50, 15–26a)

    Jokūbas įsakė savo sūnums: „Kai aš iškeliausiu pas savo protėvius, mane palaidokite prie mano tėvų, oloje hetito Efrono sklypo, oloje Machpelos sklypo, į rytus nuo Mamrės, Kenaano krašte. Tą sklypą Abraomas sau nusipirko kapams iš hetito Efrono. Tenai palaidotas Abraomas su savo žmona Sara; tenai palaidotas Izaokas su savo žmona Rebeka; ir ten aš palaidojau Lėją. Tas sklypas su ola buvo pirktas iš hetitų“.
    Davęs sūnums paskutinį nurodymą, Jokūbas vėl susikėlė kojas ant gulto. Tada jis mirė ir iškeliavo pas protėvius.
Tėvui mirus, Juozapo broliai ėmė nuogąstauti; jie sakė: „Kad tik nepradėtų Juozapas priešiškai su mumis elgtis ir atsimokėti už visa bloga, ką jam padarėme!“ Todėl jie siuntė pas Juozapą žmogų pranešti: „Tavo tėvas prieš mirtį štai ką įsakė: 'Jūs šitaip kalbėsite Juozapui: Nagi atleisk savo broliams jų nusikaltimą, jų nuodėmę,– blogį, kurį tau padarė! Nagi atleisk savo tėvo Dievo tarnams jų piktadarybę!“ Išgirdęs jų pranešimą, Juozapas pravirko.
    Tada jo broliai patys nuėjo pas jį, parpuolė prieš jį ant žemės ir sakė: „Štai mes tavo vergai!“ Bet Juozapas jiems atsakė: „Jūs nebijokite! Argi aš vietoje Dievo? Jūs buvote sumanę man pikta, bet Dievas galvojo tada apie gera, kad įvyktų, kaip šiandien yra: kad gyvą išsaugotų didelę tautą. Todėl jūs dabar nebijokite! Aš rūpinsiuos jumis ir jūsų vaikais!“ Taip jis juos guodė ir draugiškai kalbino.
    Juozapas liko gyventi Egipte – jis pats ir jo tėvo namiškiai. Juozapas sulaukė šimto dešimties metų. Jis matė provaikius iš Efraimo. Taip pat ir Manaso sūnaus Machiro vaikai gimė ant Juozapo kelių.
    Tuomet Juozapas broliams kalbėjo: „Aš mirsiu. Bet Dievas jus aplankys ir išves iš šitos šalies į kraštą, kurį prisiekdamas buvo pažadėjęs Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“. Ir Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus: „Kai Dievas jus aplankys, pasiimkite iš čia mano kaulus!“ Juozapas mirė, sulaukęs šimto dešimties metų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 104, 1–4. 6–7)

P.  Nuolankieji, ieškokite Dievo, ir atgis jūsų širdys.

Iškilmingiausiai Viešpatį garbinkit,
sveikinkit jo šventąjį vardą,
skelbkit tautoms didingus jo darbus.
Jūs jam giedokit ir grokit,
garsinkit jo stebuklingą veikimą. – P.

Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
jo šventą veidą išvysti vis trokškit. – P.

Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
Dievas mums yra patsai Viešpats,
visą pasaulį valdo jo galingasis žodis. – P.

P.  Aleliuja. – Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo,– jūs palaiminti,
                       nes Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 10, 24–33)

    Jėzus kalbėjo apaštalams:
    „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją, nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką bekalbėti apie namiškius!
    Todėl nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.
    Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs nepalyginti vertesni už aibes žvirblių.
    Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“.