Pirmasis skaitinys (Pr 27, 1–5. 15–29)

    Izaokas paseno, jo akys aptemo – jis nebegalėjo matyti. Kartą pasišaukė vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė: „Sūnau!“ Tas atsiliepė: „Aš čia!“ Izaokas kalbėjo: „Matai, pasenau, bet aš nežinau kurią dieną mirsiu. Todėl pasiėmęs medžioklės reikmenis – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir man sumedžiok žvėrienos! Paruošk ją skaniai, kaip aš mėgstu. Tada man atnešk, ir aš pavalgysiu, kad mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant.“
    Rebeka girdėjo, ką Izaokas kalbėjosi savo sūnui Ezavui. Ezavas išėjo į laukus medžioti savo tėvui žvėrienos. Tada Rebeka paėmė išeiginius vyresniojo savo sūnaus Ezavo drabužius, kurie buvo pas ją namie, ir aprengė jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą. Ožiukų kailiais jam apvyniojo rankas ir jo pliką kaklą. Paskui Jokūbui davė skaniai pagamintą valgį ir Duonos.
    Tasai įėjo pas tėvą ir tarė: „Tėve!“ Šis atsiliepė: „Klausau! Kas esi, mano sūnau?“. Jokūbas atsakė tėvui: „Esu Ezavas, tavo pirmagimis. Aš padariau, kaip buvai man liepęs. Dabar atsisėsk ir pavalgyk mano sumedžiotos žvėrienos, idant tavo siela mane palaimintų“. Izaokas paklausė: „Sūnau, bet kaipgi taip greitai galėjai surasti?“ Tasai atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, paleido man žvėrį ant kelio.“
    Izaokas paprašė Jokūbą: „Prieik gi arčiau: aš noriu sūnau tave apgraibyti, ar tu iš tiesų esi mano sūnus Ezavas, ar ne“. Jokūbas priėjo prie tėvo. Tas apčiupinėjęs jį tarė: „Balsas – Jokūbo, bet rankos – Ezavo“. Taigi jis jo nepažino, nes rankos Jokūbo buvo plaukuotos, kaip ir jo brolio Ezavo; todėl ir palaimino jį. Jis klausė: „Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?“ Tasai atsakė: „Taip, tai aš.“
    Tada Izaokas pasakė: „Tai duok ką atnešęs! Aš noriu pavalgyti savo sūnaus pagamintos žvėrienos, idant mano siela tave palaimintų.“ Jokūbas padavė, ir Izaokas pavalgė; paskui jam atnešė vyno, ir tas pagėrė. Po to Izaokas paprašė: „Sūnau, prieik arčiau ir pabučiuok mane!“ Tasai priėjo ir pabučiavo. Užuodęs jo rūbų kvapą Izaokas jį laimino tardamas:
    „Štai, kvapas mano sūnaus – kaip kvapas derlingo lauko, kurį palaimino Viešpats.
    Teduoda tau Dievas dangaus rasos ir žemės trąšos, javų gausybės ir vyno apstybės.
   Tarnaus tau tautos, tau lenksis gentys. Tu būsi savo brolių valdovas, vaikai tavo motinos turės tau paklusti.
    Prakeiktas tebus, kas tave keiktų; palaimintas bus, kas tave laimins!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 134, 1–6)

P.  – Viešpatį šlovinkit, nes Viešpats geras.

Šlovinkit Viešpaties vardą,
šlovinkit, kurie jam tarnaujat,
kurie stovite Viešpaties būste,
Dievo buveinės atšlainiuos. – P.

Viešpatį šlovinkit, nes Viešpats geras.
Jis malonus: jam skambinkit giesmes.
Jokūbo šalį jis išsirinko,
Izraelis – jo turtas. – P.

Kaip diena aiški Dievo didybė:
mūsų Dievas viršesnis už aibę dievaičių.
Ko Viešpats nori, padaro danguj ir ant žemės,
jūroje, giliame vandenyne. – P.

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats, –
                     aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 14–17)

     Priėjo prie Jėzaus Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.
    Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė tik padidėja. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“.