Pirmasis skaitinys (Pr 23, 1–4. 19; 24, 1–8. 62–67)

    Sara išgyveno šimtą dvidešimt septynerius metus. Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kenaano krašte. Abraomas pradėjo budėti prie mirusios Saros ir ją apraudojo.
    Paskui Abraomas pakilo, paliko savo numirėlę ir nuėjęs šitaip kreipėsi į hetitus: „Aš pas jus tik svečias ir bežemis. Todėl man duokite pas jus įsigyti vietą kapui, idant galėčiau išnešęs palaidoti savo mirusią. Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos sklypo oloje, į rytus nuo Mamrės, Kenaano krašte.
    Abraomas buvo pasenęs ir pragyvenęs daug metų. Jį visa kuo buvo palaiminęs Viešpats.
    Kartą Abraomas ir tarė savo vyriausiajam tarnui, visų savo turtų prievaizdui: „Pakišk savo ranką po mano šlaunim! Aš noriu tave prisaikdinti Viešpačiu, dangaus ir žemės Dievu, jog tu mano sūnui neimsi žmonos iš dukterų kenaanitų, tarp kurių gyvenu. Todėl nukeliauk į mano tėvynę, pas mano giminaičius, ir parvesk mano sūnui Izaokui žmoną!“
    Į tai jam tarnas atsakė: „Bet galimas daiktas, kad moteris nepanorės su manimi keliauti į šį kraštą. Ar tada aš turėsiu grąžinti tavo sūnų tėvynėn, iš kur tu esi iškeliavęs?“
    Abraomas atsiliepė: „Šiukštu, kad mano sūnaus į tenai negrąžintum! Viešpats, dangaus ir žemės Dievas, kuris mane išvedė iš tėvo namų, iš mano gimtinės, kuris man kalbėjo ir man prisiekė: 'Šį kraštą aš atiduosiu tavo palikuonims', atsiųs tau priešais angelą, kad tu galėtum parvesti iš ten mano sūnui žmoną. O jeigu moteris nepanorės su tavimi keliauti,– tu būsi laisvas nuo šios priesaikos. Tik tau anaiptol nevalia mano sūnų į ten sugrąžinti!“
    Tuomet Izaokas ėjo iš dykumos, nuo Lachai Rojo šulinio; mat jis gyveno Nagebe. Jis pavakare buvo išėjęs pasivaikščioti po lauką. Pakėlęs akis, pamatė ateinant kupranugarius. Rebeka taipogi pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Skubiai nulipusi nuo kupranugario, paklausė tarną: „Kas tas vyriškis, kuris ten lauku ateina mums priešais?“ Tarnas atsakė: „Tai mūsų šeimininkas!“    Tada ji paėmė šydą ir užsidengė veidą.
    Tarnas Izaokui papasakojo viską, kas buvo nutikę. Izaokas nusivedė Rebeką į savo palapinę. Jis paėmė ją, ir toji tapo jo žmona. Ją taip Izaokas pamilo, jog buvo paguostas dėl savo motinos netekimo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 1–5)

P.  Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras.

Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Kas išskaičiuos didžius Viešpaties darbus,
kas jį pajėgs kaip dera pašlovint? – P.

Laimė tam žmogui, kuris jo įsakymus vykdo,
nuolat elgias teisingai.
Viešpatie, atsimink mane, mylėdamas tautą. – P.

Lankyki mane su savo pagalba.
Trokštu regėt išrinktuosius laimingus,
džiūgauti su tavo liaudim,
didžiuotis su paderme tavo. – P.

P.  Aleliuja. – Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:
                      aš jus atgaivinsiu! – sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 9–13)

    Iškeliaudamas iš Kafarnaumo, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Eik paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.
    Kai jis Mato namuose sėdosi prie vaišių stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, ėmė priekaištauti jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: 'Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos'. Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.