Pirmasis skaitinys (Pr 21, 5. 8–20)

    Abraomui buvo šimtas metų, kada jam gimė sūnus Izaokas. Berniukas paaugo ir buvo nujunkytas. Izaoko nujunkymo dieną Abraomas iškėlė didelę puotą.
    Sara stebėjo, kaip egiptietės Hagaros sūnus, kurį ta buvo pagimdžiusi Abraomui, dūko su jos sūnumi Izaoku. Tada ji Abraomui pareiškė: „Išvyk tą mergą ir josios sūnų! Juk vergės sūnus neturi paveldėti kartu su mano sūnumi Izaoku“. Tie žodžiai labai nepatiko Abraomui, nes jojo tai buvo sūnus.
    Bet Dievas Abraomui pasakė: „Tu nesisielok dėl vaiko ir savo tarnaitės! Klausyk Saros dėl visko, ką ji tau sako. Juk tavo palikuonys vadinsis pagal Izaoką. Tačiau ir tarnaitės sūnų aš padarysiu didele tauta, nes jis – tavo palikuonis“.
    Sekantį rytą Abraomas pakilo anksti, paėmė duonos ir maišą vandens ir davė Hagarai; užkėlė berniuką jai ant pečių ir išvarė. Ta išėjusi klaidžiojo po Beeršebos dykumą. Pasibaigus vandeniui maiše, ji vaiką pakišo po krūmu. Pati paėjėjo toliau ir per šūvio iš lanko atstumą prieš jį atsisėdo. Ji mat sakė: „Negaliu žiūrėti, kaip kūdikis miršta“. Taip ji sėdėdama balsiai pravirko.
    O Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas prabilo iš dangaus į Hagarą: „Kas tau, Hagara? Tu nesibaimink, nes Dievas išgirdo berniuko balsą iš ten, kur tas guli. Kelkis, paimk berniuką ir tvirtai laikyk jį po savo ranka; aš padarysiu iš jo didelę tautą“.
    Paskui jai Viešpats atvėrė akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Jinai nuėjo prie jo, maišu pasisėmė vandens ir padavė vaikui atsigerti. Dievas buvo su tuo berniuku. Jisai užaugo, gyvendamas tyruose, ir tapo šauliu iš lanko.

Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 7–8. 10–13)

P.  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.

Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo.
Viešpaties angelas pylimu apjuosia
dievobaimingus žmones,
juos iš nelaimės vaduoja. – P.

Viešpatį gerbkite jūs, jo išrinktieji.
Tiems, kur jo bijo, nieko nestinga.
Išdidę galiūnai skurdeivomis tampa, badauja,
o tiems, kurie Viešpaties ieško, nieko netrūksta. – P.

Ateikit, vaikeliai, manęs paklausykit:
pamokysiu Viešpaties baimės.
Kur toks žmogus, kuris gyventi netrokštų,
nenorėtų būti laimingas? – P.

P.  Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
                       kad mes būtume tarsi pirmienos tarp jo kūrinių. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 8, 28–34)

    Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Jiedu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo ramiai praeiti anuo keliu. Ir štai jiedu ėmė šaukti; „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau!? Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“
    Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk į kiaulių bandą“. Ir jis įsakė: „Nešdinkitės!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.
    Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taipogi ir apie apsėstuosius. Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.