Pirmasis skaitinys (Pr 18, 16–33)

    Vyriškiai pakilo nuo Mamrės giraitės ir leidosi į Sodomą. Abraomas ėjo kartu, norėdamas juos palydėti.
    Viešpats prabilo: „Ar nuo Abraomo galėčiau nuslėpti, ką ketinu padaryti? Juk Abraomas turės tapti didele ir stipria tauta, per jį turės būti palaimintos visos žemės tautos. Jį tam ir pažinau, kad jis įsakytų savo sūnums ir savo palikuonių namams laikytis Viešpaties kelio vykdant teisybę ir teisingumą, kad Viešpats Abraomui išpildytų, ką pažadėjo“.
    Paskui Viešpats bylojo: „Taigi susikaupė skundų dėl Sodomos ir Gomoros, na ką gi – jų nuodėmė labai jau sunki. Todėl aš noriu nueiti ir pasižiūrėti, ar visi taip ir elgės, kaip juos man skundžia, ar ne; aš noriu tai sužinoti“.
    Iš ten vyriškiai pasuko Sodomos linkui, bet Abraomas liko bestovįs prieš Viešpatį. Priėjo arčiau ir paklausė: „Ar tu iš tikrųjų nori pražudyti ir teisųjį kartu su nusikaltėliais? Galbūt mieste yra penkiasdešimt teisuolių. Nejau iš tikrųjų tu nori jį sunaikinti, o ne verčiau dovanoti vietovei dėl penkiasdešimt teisiųjų, kurie ten gyvena? Tu niekad to nedarysi, kad teisiuosius žudytum kartu su nusikaltėliais, kad teisuoliui nutiktų tas pat, kas nusikaltėliui! Anaiptol tu to nedarysi! Nejau visos žemės Teisėjas neturėtų žiūrėti teisybės?!“
    Viešpats atsakė: „Jeigu Sodomos mieste aš rasiu penkiasdešimt teisiųjų,– dėl jų dovanosiu visai vietovei“.
    Abraomas atsiliepė: „Na, ir išdrįsau savo Viešpačiui kalbėti, nors tesu dulkės ir pelenai. O gal iki penkiasdešimt teisiųjų penkių dar trūksta. Tad argi dėl tų penkių sunaikintumei ištisą miestą?“
    Viešpats sutiko: „Aš jo nesunaikinsiu, jeigu ten rasiu tik keturiasdešimt penkis teisiuosius“.
    Tas vėl ėmė prašyti: „Galbūt ten tėra tik keturiasdešimt“.
    Viešpats atsakė: „Aš to nedarysiu ir dėl keturiasdešimt“.
    Abraomas maldavo: „Nesupyk, Viešpatie, kad dar kalbėsiu! Galbūt ten tėra tik trisdešimt'.
    Viešpats sutiko: „Aš to nedarysiu, jeigu ten trisdešimt rasiu“.
    Anas vėl sakė: „Na, ir įsidrąsinau kalbėti savo Viešpačiui. Galbūt ten tėra tik dvidešimt“.
    Tasai atsakė: „Aš jo nesunaikinsiu dėl dvidešimt“.
    Bet anas nesiliovė šnekėjęs: „Nesupyk, Viešpatie, kad dar kalbėsiu. Galbūt ten tebus tik dešimt“.
    Viešpats atsakė: „Aš jo nesunaikinsiu ir dėl dešimt“.
    Pabaigęs kalbėti su Abraomu, Viešpats nuėjo. O Abraomas sugrįžo namo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–4. 8–11)

P.  Viešpats – švelnus, maloningas.

Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

Jis man visas kaltes dovanoja,
gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

Viešpats – švelnus, maloningas,
neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Ne visą laiką jis baras,
ne amžinai jis įširdęs. – P.

Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų, kiek verti esam.
Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas tiems, kurie
jo šventai bijo. – P.

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
                       „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės!“ – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 8, 18–22)

    Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
    Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
    Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.
    Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius“.