Pirmasis skaitinys (Pr 18, 1–15)

    Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės giraitės, kai tas per vidudienio karštį sėdėjo prie palapinės angos. Pakėlęs akis, jis priešais save išvydo bestovint tris vyrus. Kai tik juos pamatė, tuoj pat nuskubėjo nuo palapinės angos jų pasitikti, nusilenkė lig žemės ir tarė:
    "Viešpatie, jeigu aš tavo akyse esu radęs malonę, tai neaplenk savo tarno! Atneš tuoj vandens, nusiplaukite kojas ir po medžiu atsigulkit. Tuo tarpu atnešiu jums duonos užkąsti, ir jūs pasistiprinę galėsite toliau keliauti. Juk tam ir užsukote pas savo tarną". Tie atsakė: "Daryk, kaip kalbėjai!"
    Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: "Greitai paimk tris saikus miltų – smulkiųjų, užmaišyk ir iškepk pyrago!" O pats nubėgo prie galvijų, parinko minkštą, įmitusį veršį ir padavė tarnui skubiai pagaminti. Tada jis atnešė sviesto ir pieno, paruoštą veršieną ir jiems išdėliojo. Jiems valgant, stovėjo prieš juos po medžiu.
    Tuomet jie paklausė: "O kur tavo žmona Sara?"
    Tas atsakė: "Čionai, palapinėje".
    Tada Viešpats tarė: "Ateinančiais metais, šituo laiku, aš vėl pas tave užeisiu, ir tavo žmona Sara turės tada sūnų".
    Sara klausėsi už jo nugaros prie palapinės angos. Abraomas ir Sara gi buvo seni ir nukaršę, ir Sara kaip moteris jau buvo nuvytusi. Todėl ji prajuko savy, pagalvojusi: "Nejaugi man nužydėjusiai tektų patirti dar meilės džiaugsmą? O mano vyras taipogi nukaršęs".
    Tada Viešpats paklausė Abraomą: "Ko gi juokiasi Sara, galvodama: 'Nejau iš tikrųjų turėčiau gimdyti, nors ir nusenus?' Ar Viešpačiui būna kas nors neįmanoma? Sekančiais metais, šituo laiku, aš vėl pas tave užeisiu, ir Sara turės tada sūnų".
Sara bandė gintis: "Aš gi nesijuokiau". Mat ji pabūgo. Bet jis atsakė: "Deja, tu juokeisi".

Atliepiamoji psalmė (Lk 1 ,47–50. 53–55)

P.  Viešpats ištiesė pagalbos ranką.

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. – P.

Jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas! – P.

Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia. – P.

Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius. – P.

P.  Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales,
                       sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 8, 5–17)

    Sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į Jėzų šimtininkas, maldaudamas: "Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisiai kankinasi". Jėzus jam tarė: "Einu pagydysiu jį".
    Šimtininkas atsakė: "Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro".
    Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: "Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!  Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas". Šimtininkui Jėzus tarė: "Eik namo, ir tebūnie tau, kaip įtikėjai!" Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.
    Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir tarnavo prie stalo.
    Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus sergančius. Taip išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: "Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas".