Pirmasis skaitinys (Pr 17, 1. 9–10. 15–22)

    Sulaukusiam devyniasdešimt devynerių metų Abraomui pasirodė Viešpats ir tarė: "Esu El Šadajis. Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas".
    Toliau bylojo Dievas Abraomui: "Tu saugok mano sandorą pats ir tavo palikuonys iš kartos į kartą. O sandora, kurią jūs privalote saugoti tarp manęs ir jūsų bei tavo palikuonių, tokia: Kiekvienas jūsų vyriškis tebus apipjaustytas".
    Ir dar kalbėjo Dievas Abraomui: "Savo žmonos tu nebevadinsi Saraje: jos vardas bus Sara (Valdovė). Aš ją palaiminsiu ir iš jos dovanosiu tau sūnų. Aš ją palaiminsiu, kad iš jos kiltų tautos; iš josios paeis tautų karaliai".
    Tada Abraomas parpuolė kniūbsčias ant žemės ir ėmė juoktis. Mat jis pagalvojo: "Nejau šimtamečiui dar kas užgimtų? Nejau devyniasdešimtmetė Sara galėtų dar pagimdyti?" Todėl Abraomas ir tarė Dievui: "Nebent Ismaelis gyvuotų tavo akivaizdoje!"
    Bet Dievas atkirto: "Visai ne taip! Tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų, ir tu jam duosi vardą Izaokas! Aš savo sandorą su juo pakelsiu į amžiną sandorą, kad jam ir jo palikuonims aš būčiau Dievas. Ir dėl Ismaelio tave išklausysiu. Štai aš jį laiminu ir leidžiu jam būti vaisingam; jo palikuonys bus gausūs, itin gausingi. Iš jo gims dvylika kunigaikščių, ir jį padarysiu didele tauta. Bet savo sandorą aš sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys kitais metais šituo laiku".
    Pabaigęs kalbėti su Abraomu, Dievas nuo jo pasitraukė.

Atliepiamoji psalmė (Ps 127, 1–5)

P.  Koks laimingas tas vyras, kuris Viešpaties bijo!

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.

Tavoji žmona, kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. – P.

Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – P.

P.  Aleliuja. – Jis pasiėmė mūsų negales,
                       sau užsikrovė mūsų ligas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 8, 1–4)

    Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: "Viešpatie, jei nori, tu gali mane padaryti švarų". Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: "Noriu, būk švarus!" Ir tuojau raupsai išnyko.
    Jėzus pridūrė: "Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti".