Pirmasis skaitinys (Tob 6, 10-13a; 7, 1b. 8-14; 8, 4-8)

    Tobijui ir Rafaeliui artėjant prie Ekbatanos, angelas tarė jaunuoliui: „Broli Tobijau, šiandieną nakvosime pas Raguelį. Jis tau giminietis ir turi vienintelį vaiką - dukterį Sarą. Esi artimiausias jos giminietis, tad tau ji priklauso pirmiausia, ir tu gali siekti jos tėvo palikimo. Mergaitė graži, nuoširdi ir protinga. Aš pakalbėsiu su jos tėvu, kad ją nuo šio vakaro tau pažadėtų.“
    Ekbatanoje juodu rado Raguelį besėdintį kiemo vartuose. Pasveikino jį, ir tas atsakė: „Sveiki atvykę!“ Paskui juos nusivedė į savo namus. Papjovė aviną, ir buvo surengtos malonios vaišės.
    Prie stalo Tobijas kreipėsi į Rafaelį: „Broli Azarijau, prašyk Raguelį, kad mano seserį Sarą man į žmonas atiduotų“. Raguelis išgirdo šituos žodžius ir tarė jaunuoliui: „Valgyk ir gerk, būk linksmas! Tik tau, brolau, pritinka vesti mano dukterį Sarą. Ir aš nesu laisvas už kito ją leisti, nes tu artimiausias man giminietis. Bet aš pasakysiu teisybę: Septynetą kartų bandžiau surasti jai vyrą tarp savo brolių, bet kiekvienas iš jų, įėjęs pas ją, tą pačią naktį ir mirė. Dabar gi, vaikeli, valgyk ir gerk; jums Viešpats suteiks malonę ir savo ramybę“.
    Tobijas pasakė: „Aš nieko nenoriu girdėti apie valgymą ir gėrimą, kolei nebūsi dėl manęs nusprendęs“.
    Raguelis atsakė: „Gerai! Kadangi pagal Mozės įstatymo nuostatus ji tau priklauso, vadinasi, skiria dangus ją tau atiduoti. Todėl aš tau patikiu tavo seserį. Nuo dabar tu jos brolis, o ji tavo sesė. Nuo šiandien ji tau duodama visam laikui. Dangaus Viešpats tebūna šį vakarą jums maloningas, vaikeli, tegu jums suteikia malonę ir savo ramybę“.
    Tada Raguelis pasišaukė dukterį Sarą ir, paėmęs už rankos, atidavė ją Tobijui už žmoną, sakydamas: „Aš tau ją patikiu. Įstatymas ir nuostatas Mozės knygoje skiria ją tau už žmoną. Tad imk ją ir gryna sąžine veskis pas savo tėvą! Dangaus Dievas teduoda ramiai jums keliauti“. Paskui jis kreipėsi į motiną ir liepė atnešti rašomą lapą. Surašė santuokos sutartį, kuria savo dukterį išleido už Tobijo, kaip nustatyta Mozės įstatyme. Po to jie pradėjo valgyti ir gerti.
    Paskui, kai Tobijas ir Sara liko vieni alkieriuje ir buvo duris užsidarę, Tobijas pakilo nuo gulto ir tarė: „Kelkis, sesute! Kartu pasimelskime, maldaudami mūsų Viešpatį malonės ir pagalbos“.
    Tai atsikėlus, Tobijas šitaip pradėjo melstis: „Šlovė tau, mūsų tėvų Dieve! Šlovė tavo vardui nuo amžių per amžius! Tave tegu amžiais šlovina dangūs ir visi sutvėrimai!
    Tu sutvėrei Adomą ir jam kaip ištikimą pagalbą davei žmoną Ievą. Iš jų gi visa žmonių giminė paeina. Tu pasakei: 'Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją, kuri jam lygi būtų'.
    Dabar aš, Viešpatie, ne iš netyro geismo imu savo seserį, bet dėl kilniausių siekimų. Tad būk gailestingas ir leisk man drauge su jąja sulaukti senatvės“.
    Ir abu jie pridūrė: "Amen, amen!"

Atliepiamoji psalmė (Ps 127, 1-5)

P.  Laimingi visi, kurie bijosi Dievo.

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikaisi jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. - P.

Tavoji žmona - kaip vyno medis derlingas -
apie namų židinį suksis,
vaikai - kaip jaunos alyvų šakelės -
susės aplink stalą. - P.

Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. - P.

P.  Aleliuja. - Suteik įžvalgumo, Viešpatie, vykdyt tavo Teisyną,
                       ir nuoširdžiai jo laikytis. - P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 12, 28b-34)

    Vienas iš Rašto aiškintojų priėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“
    Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: 'Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis'. Antrasis: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.
    Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: 'Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį' svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.
    Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“
    Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.