Pirmasis skaitinys (Tob 2, 9-14; 3, 1a)

    Kalba Tobitas:
    Palaidojęs mirusį, tą pačią naktį aš išsimaudžiau, išėjau į kiemą ir atsiguliau kiemo pamūrėje miegoti. Kadangi buvo šilta, aš neprisidengiau veido. Nežinojau, kad virš manęs, mūre, būta žvirblių. Į mano akis įkrito šilto mėšlo. Atsirado baltos dėmės, dėl kurių turėjau kreiptis į gydytojus. Juo daugiau tepalų tie naudojo, tuo labiau mane akino dėmės, kol pagaliau aš tapau visiškai aklas. Ketverius metus išbuvau be akių šviesos; dėl to visi mano broliai labai sielvartavo. Tačiau Achikaras dvejus metus rūpinosi mano pragyvenimu, kol išvyko į Elimaizą.
    Mano žmona dirbdavo rankų darbus - verpdavo vilnas ir ausdavo drobes; atlikusi užsakymus, gaudavo atlyginimą. Na, o kovo septintąją ji baigė vieną darbą ir atidavė užsakovams. Tie sumokėjo jai visa, kiek priderėjo, ir dar pridėjo ožiuką. Atėjęs pas mane, tas pradėjo mekenti. Aš pašaukiau žmoną ir paklausiau: „Iš kur gi oželis? Ar kartais nėra jis vogtas? Grąžink jį šeimininkams! Nevalia valgyti vogta!“ Bet ji atkirto: „Jį man kaip dovaną pridėjo prie atlyginimo“.
    Bet aš nepatikėjau ir liepiau jį grąžinti savininkams. (Iš pykčio ant jos aš buvau išraudęs). Ji man atšovė: „O kur tavo išmaldos ir teisūs darbai? Štai viskas matyti, ką jie tau davė!“ Ir aš ėmiau dejuoti ir iš širdgėlos verkti.

Atliepiamoji psalmė (Ps 111, 1-2. 7-9)

P.  Širdis teisuolio drąsi, nes Viešpačiu vilias.

Laimingas, kas Viešpaties bijo,
kas jo įsakymus myli.
Jo ainiai bus žemėj galingi.
Teisiųjų kartai - palaima. - P.

Liūdna žinia jo negąsdins.
Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias.
Širdis jo rami, nebijanti nieko,
atsainiai jis žvelgia į savo engėjus. - P.

Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
jo teisingumas amžiais nežūva.
Jo didybė skaidriai nušvinta.- P.

P.  Aleliuja. - Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
                       teapšviečia mūsų dvasios akis,
                       kad mes pažintume, kokia yra viltis,
                       į kurią mes esame pašaukti. - P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 12, 13-17)

    Pas Jėzų atsiųsta fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje. Šitie atėję sako jam: „Mokytojau, žinome, jog esi tiesiakalbis ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“
    Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“. Jie padavė. Jis ir klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
    Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
    Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo - Dievui“. Ir jie be galo juo stebėjosi.