Pirmasis skaitinys (Tob 1, 1-2; 2, 1-8)

    Tobito, Tobielio sūnaus, Ananielio sūnaičio, Aduelio prosūnaičio, Gabaelio prosūnaičio sūnaus, iš Azielio palikuonių, iš Naftaelio giminės, istorijos knyga. Asirų karaliaus Zalmanasro dienomis jis buvo išvestas nelaisvėn iš Tibės – vietovės į pietus nuo Naftalio Kadešo Aukštutinėje Galilėjoje, aukščiau į vakarus nuo Hacoro, į šiaurę nuo Šefato.
    Kalba Tobitas:
   Valdant Azarhadonui, aš pargrįžau į savo namus, ir man sugrąžino žmoną Aną bei sūnų Tobiją. Per mūsų Sekmines (savaitines šventes) buvo parengtas geras pokylis. Aš atsisėdau valgyti. Man dalijo valgius ir nešė visokius patiekalus. Tada aš tariau savo sūnui: „Eik, vaikeli, ir radęs ką iš Ninivėn išvestųjų mūsų brolių stokojantį, kuris ištikimos širdies, parvesk čionai, kad jis dalyvautų mano vaišėse. Žiūrėk, aš laukiu tavęs, vaikeli.“
   Taigi Tobijas išėjo ieškoti varguolio tarp mūsų brolių, bet grįžo ir tarė: „Tėveli!“ Aš atsiliepiau: „Na ką, vaikeli?“ Jis pranešė: „Tėveli, vienas iš mūsų tautiečių yra nužudytas; jis buvo pasmaugtas, paskui į turgaus aikštę išmestas; tenai ir tebeguli.“
   Tuomet aš pašokau dar nieko nevalgęs, pakėliau nuo turgaus vyriškį ir nunešiau į vienus namus, iki nusileisiant saulei, kad tada jį palaidočiau. Paskui sugrįžęs aš nusiploviau ir savo duoną valgiau nuliūdęs. Prisiminiau pranašo Amoso žodžius apie Betelį: „Jūsų šventės gedulu virs, jūsų linksmybė – raudų giedojimu“. Ir aš apsiverkiau.
   Saulei nusileidus aš nuėjau, iškasiau duobę ir palaidojau mirusį. Kaimynai šaipėsi ir kalbėjo: „Jis aną kartą turėjo bėgti, o štai ir vėl jis laidoja mirusius!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 111, 1-6)

P.  Laimingas, kas Viešpaties bijo.

Laimingas, kas Viešpaties bijo,
kas jo įsakymus myli.
Jo ainiai bus žemėj galingi.
Teisingųjų kartai – palaima. – P.

Jo namuose – ištaiga, dideli turtai,
Jo teisumas amžiais laikysis.
Jis nušvinta geriesiems lyg šviesa tamsybėj,
švelnus, gailestingas, teisingas. – P.

Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
kas reikalus tvarko teisingai.
Jam niekad netenka drebėti,
minimas teisuolio vardas per amžius.– P.

Evangelija (Mk 12, 1-12)

    Aukštiesiems kunigams, Rašto aiškintojams ir seniūnams Jėzus pasakė palyginimą:
   „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, apmūrijo jį tvora, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
   Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš jų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; taipogi daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.
   Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Bet vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas'. Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.
    Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.
   Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
   'Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akims'?“
    Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.