VIII eilinė savaitė
Penktadienis

Pirmasis skaitinys (Sir 44, 1. 9–13)

Norėč apdainuoti garbinguosius vyrus -
šlovinguosius protėvius mūsų.
Iš jų kai kurių nebeatmena niekas,
visi juos užmiršo, jiems mirus.
Jie buvo lyg niekad nebūtų gyvenę
nei patys, nei jų tikri sūnūs.
Bet jie buvo žmonės, daug gero nuveikę,
ir šito nereikia užmiršti.
Jų palikuonys yra didelis turtas,
kurį po savęs jie paliko.
Kaip laikės Įstatymo jųjų senoliai,
taip ištikimi jam vaikaičiai.
Todėl giminė jų išlieka per amžius,
todėl jos šlovė neišblėsta.

Atliepiamoji psalmė (Ps 149, 1–6. 9)

P.  Myli Viešpats savo tautą.

Viešpačiui naują giesmę giedokit,
garbinkit jį, susibūrę šventieji!
Savo Kūrėju, Izraeli, žavėkis,
džiūgaukit, Jeruzalės sūnūs,
turėdami tokį valdovą. – P.

Šlovinkit, Viešpatį, susibūrę ratelin,
muškite būgnais, kankliuokit!
Myli jisai savo tautą,
pergale puošia silpnuosius. – P.

Džiaugsmas, garbė jums, šventieji,
linksmybė jūsų buveinėj.
Valiuodami garbinkit Dievą:
tai jums garbė bus, Dievo šventieji. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 16)

P.  Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
                       ir jūsų vaisiai išliktų,– sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 11, 11–25)

    Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,– kadangi buvo jau vakaro valanda,– jis su Dvylika išėjo į Betaniją.
    Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas. Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką nors ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas. Tuomet jis tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus“. Jo mokiniai tai girdėjo.
    Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: 'Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms'!? O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.
    Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės žavėjosi jo mokslu.
    Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto. Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiuvęs iš pat šaknų.         Prisiminęs Petras tarė Jėzui: „Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiuvo“.
    Jėzus jiems atsakė: „Turėkite tikėjimo Dievu! Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: 'Pasikelk ir meskis į jūrą', ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako,– tai jam ir įvyktų. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.
    Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus!“