Pirmasis skaitinys (Sir 42, 15–25)

Aš Viešpaties darbus norėčiau priminti,
ką pats esu matęs, visiems apsakyti.
Tai Viešpaties žodžiai jo darbus padarė,
ir kas tik sukurta paklūsta jo valiai.
Kaip spindinti saulė kad visa apšviečia,
taip Viešpaties šlovę darbai jo byloja.
Net Dievo šventieji niekaip neįstengia
visus nuostabiuosius jo darbus apskelbti.
Ką Viešpats, pasaulio Valdovas, padarė,
tai visa jo garbei tvariai užsilaiko.
Jis ištiria jūrų gelmes, žmonių širdį,
jam žinomos visos jų mintys slapčiausios.
Aukščiausiasis viską supranta ir žino,
visų laikų ženklus aiškiausiai numato.
Kas buvo, kas bus, pasakyti jis gali,
jam niekis įminti mįsles net sunkiausias.
Nėra tos minties, kurios jis neatspėtų,
nėra tokio žodžio, kurio neišgirstų. –
Nuostabią, galingą jis išmintį turi,
toksai jis tik vienas nuo amžių per amžius.
Nereikia pridėt ar atimti jam nieko,
jam joks patarėjas nėra reikalingas.
Visi jo darbai – netgi miela žiūrėti:
lyg žėrinčios kibirkštys džiugina akį.
Visi jie gyvuoja ir tveria per amžius,
visi pasirengę kam nors būt naudingi.
Visi tarp savęs jie skirtingi, įvairūs,
nė vienas jų veltui nėra padarytas.
Visi jie vertingi, visi savaip brangūs.
Ir kas atsidžiaugt jų grožybe galėtų?

Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 2–9)

P.  Dievo žodžiu dangus atsirado.

Kankliais Viešpatį skelbkit,
jam dešimtstyge skambinkit arfa.
Giedokite giesmę jam naują,
iškilmingai ir skambiai giedokit. –P.

Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė.
Dievo žodžiu dangus atsirado,
ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Tarsi maišan jis vandenis jūrų suvarė,
uždarė į saugyklas bangas neramiąsias. – P.

Tegu visa žemė Viešpaties bijo,
jį tegerbia visi, kas pasauly gyvena.
Jisai tarė – ir tai pasidarė,
liepė – ir tai atsirado. – P.

P.  Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa,– sako Viešpats. –
                        Kas seka manimi, turi gyvenimo šviesą. - P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 10, 46-52)

    Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklasis elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio.         Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
    Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
    Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“
    Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.