Pirmasis skaitinys (Sir 6, 5–17)

Jei švelniai kalbėsi, – draugų daug įgysi,
nes žodžiai malonūs kiekvieną patraukia.
Nors daug su tavim ir taikingai gyvena,
bet tau patarėjas – iš tūkstančio vienas.
Įgijęs bičiulį pirma jį ištirki –
per greit jam širdies paslapčių neatverki!
Ne vienas tau draugas, žiūrint, koks laikas,
o vargui prispaudus, kaipmat pasitraukia. –
Ne vienas bičiulis pavirs tavo priešu,
išplūs jis tave, išvanos, kilus ginčui.
Ne vienas draugaus tik kaip svečias prie stalo,
o negandos dieną jo niekur nerasi.
Kol klosis gerai tau, tavęs jis laikysis,
kalbės atvirai ir su tavo šeimyna.
Bet vargui prispaudus, jis tau nebe draugas;
atsukęs tau nugarą vengs tavo žvilgsnio.
Galiausiai aplenk savo priešus iš tolo,
bet ir prieš draugus būk budrus ir akylas.
Atsakantis draugas – tai ramstis tvirčiausiais;
kas tokį suranda, tas lobį užtinka.
Už tikrąjį draugą nėr nieko brangesnio;
jo ištikimybė vertesnė už auksą.
Atsakantis draugas – gyvenimo vaistas;
jį tas susiranda, kas Viešpaties bijo.
Kas bijosi Dievo, – palaiko draugystę:
mat koks jisai pats bus, toksai ir jo draugas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 12. 16. 18. 27. 34–35)

P. Viešpatie, savo įsakytais takais mane veski.

Būk pašlovintas, Dieve,
mane savo įsakymų mokyk.– P.

Mane tavo potvarkiai žavi,
neužmirštu, kas tavo sakyta.– P.

Akis man atverki,
kad stebuklus tavo mokslo regėčiau.– P.

Leisk pažinti tavo priesakų kelią,
ir nuostabius tavo darbus mąstysiu.– P.

Suteik įžvalgumo vykdyt tavo Teisyną
ir nuoširdžiai jo laikytis.– P.

savo įsakytais takais mane veski
nes jie man malonūs. – P.

P.  Aleliuja. – Tavo, Viešpatie, žodis yra tiesa.
                       Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 10, 1–12)

    Jėzus atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs.
    Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną.
    Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“
    Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“.
    Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus te neperskiria!“
    Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.