Pirmasis skaitinys (Sir 2, 1–11)

Sūnau, jei rengiesi tu Dievui tarnauti,
tai ruoškis visapusiškai bandomas būti.
Valdyk savo širdį, parodyk tvirtumą,
neveik per skubotai nelaimei ištikus.
Prie Viešpaties glauskis, nuo jo neatstoki,
kad savo kelionę pabaigtum garbingai!
Didžiausius vargus stenkis kantriai pakelti,
ištverk ir į sunkią nelaimę patekęs!
Ugnis juk išbando sidabrą ir auksą,
o sielvartų krosnis – žmogaus tinkamumą.
Tu kliaukis Dievu, ir ateis jo pagalba,
tiesiu keliu ženki ir pasitikėk juo.
Kas Viešpaties bijot – malonės jo laukit,
nesukit į šalį, idant neparpultut!
Kas Viešpaties bijot, juo pasitikėkit,
ir atlygis jums bus išsaugotas pilnas!
Kas Viešpaties bijot, sulauksit gerovės,
neliaujamo džiaugsmo ir gailestingumo!
Pažvelkit į praeitį ir pamatysit –
ar kas nusivylė, Dievu pasikliovęs,
ar buvo apleistas, kas Dievą tikėjo,
ar buvo neišgirstas, kas jojo šaukės.
Juk Viešpats meilingas, didžiai gailestingas,
kaltes dovanoja, nelaimėje gelbi.

Atliepiamoji psalmė (Ps 36, 3–4. 14. 18–19. 27–28. 39–40)

P. Viešpačiui savo likimą paveski:
    jis padarys, ko tau reikia.

Viešpačiu kliaukis, gera daryki,
tai gyvensi pažadėtoje žemėj, turėsi ramybę.
Džiaukis, kad garbini Viešpatį,
Jis tau suteiks, ko širdis tavo trokšta. – P.

Viešpačiui rūpi teisiųjų likimas,
jie amžiais valdys gautąjį turtą.
Kai nelaimių metai užeis,
nebus jiems sarmatos. – P.

Traukis nuo pikta, kas gera, daryki,
tai gyvenęs gyvensi.
Viešpats brangina teisybę,
savo bičiulių apleisti nenori.
Neteisieji pavirs amžiais griuvėsiais,
nedorėlių ainiai bus sunaikinti. – P.

Viešpats išgelbsti teisiuosius
ir saugo juos priespaudos metais.
Viešpats juos gelbsti, vaduoja,
laisvina juos iš bedievių,
kai jie prieglobsčio ieško. - P.

P.  Aleliuja. - Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų
                    Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi,
                    dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas
                    ir aš pasauliui. - P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 9, 30-37)

    Jėzus ir jo mokiniai  išėję keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
    Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
    Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
    Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.