Pirmasis skaitinys (Sir 1, 1-4. 6. 8–10)

Visa išmintis – tai Viešpaties Dievo:
visad su juo buvo, nuo amžių gyvuoja.
Ar kas suskaičiavo pajūryje smiltis,
lietaus lašelius, tas dienas, kur praėjo?
Ar kas išmatavo padangių aukštybes,
ir žemės platybes ir jūrų gilybes?
Pirmiausia gi išmintį Dievas sukūrė –
nuo amžių gyvuoja šis mąstantis pradas.
O kas prie šaknų išminties prisikapstė?
Ir kas jos planus sugebėjo įžvelgti?
Tik vienas yra išmintingas, didingas,
kur sėdi savajame soste.
Tai jis ją sukūrė, išžvalgė, matavo
ir į visus kūrinius savo išliejo.
Ir žmonės jos turi pagal jo dosnumą;
ją suteikė tiems, kur širdingai jį myli.

Atliepiamoji psalmė (Ps 92, 1–2, 5)

P. Viešpats – Valdovas apsisiautęs didybe.

Viešpats – Valdovas apsisiautęs didybe;
Apsisiautęs Viešpats didybe, galia susijuosęs! – P.

Jis savo jėga žemę padarė taip tvirtą,
kad niekas jos nepakrutins.
Stiprus tavo sostas nuo amžių,
tu amžių amžiais gyvuoji. – P.

Tikrai tikėti verti tavo žodžiai,
šventa turi būti kiekvienam, Viešpatie, tavo buveinė
per visus amžius. – P.

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus
                     sunaikino mirtį
                     ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 9, 14–29)

   Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“
    Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“.
    Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.
    Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“
    Šis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
    Jėzus jam atsakė: „'Jei ką gali'?! Tikinčiam viskas galima!“
    Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
    Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
    Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?" O jis atsakė: "Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“.