Pirmasis skaitinys (Pr 8, 6–13. 20–22)

    Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs, ir išleido kranklį. Tasai paskraidė šen ir ten, žiūrėdamas, ar vanduo bus nudžiūvęs.
    Po to jis skraidino balandį, kad sužinotų, ar vanduo bus nuslūgęs nuo žemės. Tačiau balandis nerado vietos, kur būtų galėjusios atsistoti jo kojos. Todėl sugrįžo į arką, nes vandenys dar telkšojo ant visos žemės. Nojus ištiesė ranką, pačiupo balandį ir pasiėmė pas save į arką. Palaukęs dar septynetą dienų, jis vėl išskraidino iš arkos balandį. Vakare balandis sugrįžo pas jį ir savo snape štai laikė naują alyvmedžio lapą. Tada Nojus suprato, kad vanduo nuslūgo nuo žemės. Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido balandį. Tasai pas jį nebegrįžo.
     Šeši šimtai pirmaisiais Nojaus gyvenimo metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną, vanduo nudžiuvo nuo žemės. Nojus išardė arkos viršų ir apsižvalgė. Ir žemės paviršius štai buvo išdžiūvęs.
   Nojus pastatė aukurą Viešpačiui. Po to jis ėmė visų švariųjų gyvulių bei visų švariųjų paukščių ir ant aukuro atnašavo deginamąją auką. Užuodęs raminamą kvapą, Viešpats sau tarė: „Daugiau dėl žmogaus neprakeiksiu žemės, nes žmogaus širdies mintys – piktos nuo pat jaunystės. Daugiau nebenaikinsiu visos gyvūnijos, kaip esu daręs. Nuo šiol, kol žemė stovės, nenustos būti sėja ir pjūtis, šaltis ir karštis, vasara ir žiema, diena ir naktis“.
 

Atliepiamoji psalmė (Ps 115, 12–15, 18–19)

P. Tau, Viešpatie, padėkos auką aukosiu.

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu. – P.

Aš jam pažadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą.
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji. – P.

Aš jam įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą.
Viešpaties būsto atšlainuos,
vidury Jeruzalės miesto. –P.

P.  Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
                     teapšviečia mūsų dvasios akis,
                     kad mes pažintume, kokia yra viltis,
                     į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 22–26)

   Jėzus ir jo mokiniai ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“ Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“.
    Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo - tapo sveikas ir viską ryškiai matė.
    Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tik neužeik į kaimą“.