Pirmasis skaitinys (Pr 3, 9–24)

    Viešpats Dievas šaukė žmogų ir klausė: „Kur tu?“
    Tasai atsiliepė: „Aš išgirdau tave žengiant per sodą, pabūgau, kad nuogas esu, ir pasislėpiau“.
    Dievas paklausė: „O kas tau pasakė, kad nuogas esi? Ar kartais nevalgei medžio vaisių, kurių tau valgyti buvau uždraudęs?“
    Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man priskyrei, davė to medžio vaisių, ir aš užvalgiau“.
    Tada Viešpats Dievas paklausė moterį: „Ką padarei?“
    Moteris atsakė: „Angis mane suvedžiojo, aš ir užvalgiau“.
    Tuomet Viešpats Dievas pasakė angiai: „Kadangi tai padarei, tu būk prakeikta tarp visų gyvulių ir lauko žvėrių. Tu šliaužiosi pilvu ir ėsi žemes per visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moters, tarp tavo atžalos ir jos palikuonies. Jisai sutriuškins tau galvą, o tu jį ištiksi į kulną“.
    O moteriai tarė: „Labai tau pagausinsiu nėštumo sunkumų, skausmingai gimdysi vaikus. Nepaisant to, tu trokši savo vyro, bet jis tave valdys“.
    O žmogui pasakė: „Kadangi tu paklausei žmonos ir valgei to medžio vaisių, nors aš tau buvau įsakęs: 'Jų nevalia tau valgyti', – tai žemė tebus dėl tavęs prakeikta. Vargingai maitinsies iš jos per visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdys.    Lauko žolėmis reikės tau misti. Savo veido prakaite valgysi duoną, kol grįši į žemę, iš kurios ir esi paimtas. Dulkė esi ir dulkėmis virsi“.
    Žmogus davė savo žmonai vardą Ieva (Gyvybė), nes ji tapo visų gyvųjų motina.
    Viešpats Dievas iš kailių padarė žmogui ir jo žmonai drabužius ir jais juos aprengė. Paskui Viešpats Dievas sau tarė:     „Žmogus štai patapo kaip vienas iš mūsų: jis pažįsta gera ir pikta. Šiukštu, kad dabar jis neištiestų rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, nevalgytų jo vaisių ir amžinai negyventų!“
    Todėl Viešpats Dievas pašalino jį iš Edeno sodo, kad dirbtų žemę, iš kurios ir buvo paimtas. Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo cherubus ir tviskantį liepsnų kalaviją, kad sergėtų kelią, vedantį prie gyvybės medžio.

Atliepiamoji psalmė (Ps 89, 2–6. 12–13)

P.  Tu, Viešpatie, iš kartos į kartą buvai mums globėjas.

Kai žemė, kalnai ir pasaulis negimę dar buvo,
tu, Dieve, nuo amžių buvai ir būsi per amžius. – P.

Žmonėms tu liepi sugrįžti į dulkes.
„Grįžkit, žmonijos vaikai“, tu byloji.
Juk tavo akivaizdoj tūkstantis metų –
kaip diena vakarykštė, praėjus,
kaip nakties prabėgęs ketvirtis. – P.

Pašalini žmogų kaip rytmečio sapną,
kaip tą žaliuojančią žolę.
Rytą jinai žydi, žaliuoja,
vakare – nukirsta jau sudžiūsta. – P.

Išmokyki mus suskaičiuot, kiek dienų mūsų amžiuj,
kad mūsų širdis išmintinga paliktų.
Viešpatie, grįžki! – Ar dar ilgai delsi?
Būki savo tarnams gailestingas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 4b)

P.  Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
                      kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 1–10)

    Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“.
    Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“
    Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“
    Jie atsakė: „Septynis“.
    Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.
    Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių.
    Jis atleido juos ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.