Pirmasis skaitinys (Pr 3, 1–8)

    Angis buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jinai užkalbino moterį: „Ar Dievas tikrai pasakė: 'Jums nevalia valgyti nė vieno sodo medžio vaisių'?“
    Moteris atsakė angiai: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti; tiktai apie vaisius medžio, kuris stovi sodo viduryje, Dievas pasakė: 'Jų nevalia jums valgyti nei liesti, kad nenumirtute'“. Į tai angis atsiliepė: „Anaiptol nenumirsite. Mat Dievas žino, kad tądien, kai jūs užvalgysite jų, atsivers jums akys, ir būsite kaip dievai, pažįstantys gera ir pikta“.
    Moteris matė, kad būtų puiku to medžio vaisius ragauti, kad medis traukė akis paganyti ir dar viliojo pasidaryti gudriai. Jinai nusiskynė jo vaisiaus ir valgė; davė jo ir vyrui, kuris buvo prie jos, ir tas taip pat ragavo. Tada atsivėrė juodviem akys, ir juodu suprato esą nuogi. Todėl iš figos lapų jie nusipynė po prijuostę.
    Išgirdę, kad Viešpats Dievas žingsniuoja sode, padvelkus vakariam vėjui, žmogus ir žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo po sodo medžiais.

Atliepiamoji psalmė (Ps 31, 1–2. 5–7)

P.  Laimingas, kam neteisybės atleistos.

Laimingas, kam neteisybės atleistos,
kam Dievas uždengia kaltybes.
Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
kurio viduje nėr apgaulės. – P.

Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs.
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę. – P.

Todėl prireikus visi dievobaimingi žmonės
į tave kreipsis,
ir grėsmingieji potvynių vandens
negalės jų pasiekti. – P.

Tu prieglauda man, nuo sielvartų ginsi,
išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi. – P.

P.  Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdį
                       tavo Sūnaus žodžių klausytis. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 31–37)

    Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.
    Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
    Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
    Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“.