V eilinė savaitė
Antradienis
Pirmasis skaitinys (Pr 1, 202, 4a)
Ir Dievas tarė: Vandenyse tegul knibžda gyvūnų,
ir paukščiai teskraido virš žemės dangaus paskliautėmis! Taip ir įvyko.
Dievas sutvėrė visokių jūros pabaisų ir kitokių gyvūnų, kurie knibžda vandenyje,
taipogi visokių plunksnuotų paukščių. Dievas matė, kad tai buvo gera. Dievas
palaimino juos, sakydamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite
jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje! Subrėško vakaras, ir aušo
rytas: penktoji diena.
Tada Dievas tarė: Žemė teišduoda visokių gyvūnų:
gyvulių, roplių ir laukinių žvėrių! Taip ir įvyko. Dievas padarė visokių
laukinių žvėrių, visokių gyvulių bei roplių žemės paviršiuje. Dievas matė,
kad tai buvo gera.
Ir Dievas tarė: Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą,
į mus panašų. Tegul viešpatauja jūros žuvims, padangių sparnuočiams, gyvuliams,
visai žemei ir visiems ropliams ant žemės! Taigi Dievas sutvėrė žmogų
kaip savo paveikslą; sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį
juodu sutvėrė.
Dievas palaimino juos, sakydamas: Būkite vaisingi
ir dauginkitės, apgyvenkite žemę, užvaldykite ją ir viešpataukite jūros
žuvims, padangių sparnuočiams ir visiems gyvuliams, kurie kruta po žemę!
Paskui Dievas tarė: Štai aš jums atiduodu visus
sėklą duodančius augalus visoje žemėje ir visus medžius su sėklą turinčiais
vaisiais. Jie bus jums maistas. Visiems laukiniams žvėrims, visiems padangių
sparnuočiams ir visiems, kurie kruta po žemę, kurie turi savyje gyvybę,
aš duodu maistui visus žalumynus! Taip ir įvyko. Dievas matė, kad visa,
kas jo sutverta, buvo labai gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: šeštoji
diena.
Dangus ir žemė, ir visa, kas jiems priklauso, buvo
padaryta. Septintąją dieną Dievas pareiškė užbaigęs savąjį darbą, kurį
buvo nuveikęs, ir septintąją dieną ilsėjosi po viso savojo darbo, kurį
buvo atlikęs. Ir Dievas palaimino septintąją dieną paskelbė ją šventą;
nes ją jis ilsėjosi baigęs visą kūrimo darbą.
Toks yra pasakojimas apie dangaus ir žemės atsiradimą,
kai buvo sukurti.
Atliepiamoji psalmė (Ps 8, 49)
P. Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly!
Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ps 118, 36a. 29b)
į mėnulį, žvaigždes tvariai padarytas,
tariam: Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum,
kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?! P.Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
Jam po kojų tu visa paklojai. P.Jaučius, avis visus aliai vieno,
net lauko žvėris,
padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų
visa, kas marių platybėse plauko. P.
P. Aleliuja. Pakreipk mano širdį į tavo Teisyną,
Dieve, suteik man ištikimybės malonę. P. Aleliuja.
Evangelija (Mk 7, 113)
Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai,
atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis
(tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami
prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę
iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių
jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių
indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia:
Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?
Jis atsako jiems: Gerai apie jus, veidmainius,
pranašavo Izaijas, kaip parašyta: 'Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos
širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų
priesakų'. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo.
Ir jis pridūrė: Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami
išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: 'Gerbk savo tėvą
ir motiną', ir: 'Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta'. O štai jūs
sakote: 'Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: 'Tebūnie Korban (tai
yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti', tuomet jūs nebeleidžiate
jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo
padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote.