Pirmasis skaitinys (Žyd 10, 11–18)

    Kiekvienas kunigas diena iš dienos stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių. O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, laukdamas, „kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“. Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.
    Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi: „Štai Sandora, kurią aš su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu savo įstatymus jų širdims ir juos įrašysiu jų mintyse, ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių nei jų nedorybių“.
    O kur jos atleistos, ten nebereikia aukos už nuodėmes.
 

Atliepiamoji psalmė (Ps 109, 1–4)

P.  Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas.

Dievas sako mano Valdovui: „Sėskis mano dešinėje,
kolei patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų“. – P.

Dievas duos tau Siono kalne valdovo lazdą,
ir tu savo priešus valdysi. – P.

Nuo gimimo šventuose kalnuose viešpatausi,
iš pat įsčių, nuo aušros savo jaunystės. – P.

Viešpats yra prisiekęs, ir jis nesigaili:
„Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas“. – P.

P. Aleliuja. – Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
                   Kas jį susiranda, bus gyvas per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 1–20)

    Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, taip kad jis įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą. Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas bylojo:
    „Pasiklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit išleido daigus, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir užgožė juos, ir jie nedavė derliaus. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą“. Jis dar pridėjo: „Kas turi ausis, teklauso!“
    Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus. Jis atsakė: „Jums atiduota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet
nesuprastų, kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista’“.
    Ir jis paklausė: „Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus?
    Sėjėjas - tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis - tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. Ne kitaip su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie bematant pasipiktina. Yra dar kiti - sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nustelbia žodį, ir jis tampa nevaisingas. Geroje žemėje pasėta sėkla - tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą,šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“.