Pirmasis skaitinys (Žyd 7, 25–8, 6)

    Broliai!
    Jėzus per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.
Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, visiškai skirtingą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirmiausia už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save. Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o priesaika, duota po įstatymo, pašaukė amžiams tobulą Sūnų.
    Bet mūsų svarstymų svarbiausias dalykas tas: mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didenybės sosto dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventovėje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.
    Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas, tad ir šitas privalo turėti, ką atnašauti. Jeigu jis būtų žemėje, jis nebūtų kunigas, nes čia jau yra, kas pagal įstatymą atnašauja dovanas. Tie žmonės tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir atspindžiui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę: „Žiūrėk, –  sako jam, – kad viską padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo nurodytas ant kalno“.
    Dabar jis užima juo prakilnesnę tarnystę, juo yra tarpininkas aukštesnės Sandoros, besiremiančios svarbesniais pažadais.

Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 7–10. 17)

P.  Viešpatie, aš ateinu įvykdyti tavo valios.

Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

Knygoje apie mane parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. – P.

Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau,
lūpas sučiaupęs. – P.

Tegu tavim džiaugias, didžiuojas, kurie tavęs ieško.
„Didis Viešpats!“, lai nuolat kartoja
visi, kurie ilgisi tavo pagalbos. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. 2 Tim 1, 10b)

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                    ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 3, 7–12)

    Jėzus su mokiniais vėl pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia nesuspaustų.
    Mat jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi, norėdami prisiliesti. Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“ Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.