Pirmasis skaitinys (Žyd 6, 10–20)

    Broliai!
    Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems. Todėl mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų iki galo rodytų ankstyvesnį uolumą ir neribotą viltį, kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus.
    Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi ir tarė: „Iš tiesų, aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave“.
    Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta. Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui vartoja priesaiką.
    Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką. Tad du nenuneigiami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu kaip Melchizedekas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 110, 1–2. 4–5. 9–10)

P.  Savo sandorą Viešpats atmena amžiais.
A r b a: Aleliuja.

Visa širdimi Dievui dėkosiu
teisingųjų tarpe, didžioje jų bendrijoj.
Didingi Viešpaties kūriniai,
nuostabūs tiems, kas juos myli. – P.

Paliko veiklos stebuklingos paminklą
gerasis, maloningasis Viešpats.
Maitina kiekvieną, kas jo šventai bijo,
savo sandorą atmena amžiais. – P.

Jis gelbi savąją tautą,
amžiams jo sandora sudaryta.
Jo vardas šventas ir šiurpulingas.
Viešpaties gyrius tvers amžiais. – P.

P.  Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
                    teapšviečia mūsų dvasios akis,
                    kad mes pažintume, kokia yra viltis,
                    į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 23–28)

    Vieną šeštadienį Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro šeštadienį tai, kas draudžiama“.
    Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę; prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“.
    Ir pridūrė: „Šeštadienis padarytas žmogui, ne žmogus šeštadieniui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.