Pirmasis skaitinys (Žyd 1, 1–6)

    Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
    Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, nešantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą.
   Kuriam gi angelų buvo kada nors pasakyta: „Tu esi mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave“? Ir vėl: „Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus“. Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako: „Tepagarbina jį visi Dievo angelai“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 96, 1 ir 2b. 6 ir 7c. 9)

P. Angelai visi, prieš Viešpatį kniubkit!

Viešpats – pasaulio valdovas:
tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
Teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

Byloja dangus apie jo teisingumą,
jo garbingumą regi pasaulis.
Niekingi dievaičiai, prieš Viešpatį kniubkit! – P.

Didis tu, Viešpatie, viršum visos žemės,
visų dievų tu aukščiausias. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė, – sako Viešpats. – Atsiverskite ir tikėkite evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 14–20)

    Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
    Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
    Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną taipogi valtyje betaisant tinklus. Tuoj pat jis pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.