Pirmasis skaitinys (Pr 1, 1. (2–25). 26–31a. (31b–2, 2))

    Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
    Žemė buvo dyka ir betvarkė. Tamsa niūksojo viršum pragarmės, ir Dievo dvasia pleveno viršum vandenų.
    Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir atsirado šviesa. Dievas matė, kad šviesa buvo gera. Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Šviesą Dievas pavadino diena, o tamsą – naktimi. Subrėško vakaras, ir išaušo rytas: pirmoji diena.
    Tuomet Dievas tarė: „Skliautas teiškyla vandenyse ir teperskiria vandenis!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis po skliautu nuo vandenų viršum skliauto. Skliautą Dievas pavadino dangumi. Subrėško vakaras, ir išaušo rytas: antroji diena.
    Tada Dievas tarė: „Vandenys po dangumi tesusitelkia į vieną vietą, kad pasirodytų sausuma!“ Taip ir įvyko. Sausumą Dievas pavadino žeme, o susitelkusius vandenis – jūra. Dievas matė, kad tai buvo gera.
    Ir Dievas tarė: „Žemė teželdina žalumynus – visokius augalus, duodančius sėklą, visokius medžius, vedančius vaisius su saviška sėkla!“ Taip ir įvyko. Žemė išželdė žalumynų – visokių augalų, duodančių sėklą, visokių medžių, vedančių vaisius su saviška sėkla. Dievas matė, kad tai buvo gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: trečioji diena.
    Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti. Jie tegul būna ženklais nustatyti laikams, dienoms ir metams. Jie tegul būna skliauto žiburiais, apšviečiančiais žemę!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: didesnįjį, viešpataujantį dienai, mažesnįjį, viešpataujantį nakčiai; taipogi žvaigždes. Šviesulius Dievas pritvirtino prie dangaus skliauto, kad šviestų virš žemės, viešpatautų dienai ir nakčiai ir skirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: ketvirtoji diena.
    Ir Dievas tarė: „Vandenyse tegul knibžda gyvūnų, ir paukščiai teskraido virš žemės dangaus paskliautėmis!“ Taip ir įvyko. Dievas sutvėrė visokių jūros pabaisų ir kitokių gyvūnų, kurie knibžda vandenyje, taipogi visokių plunksnuotų paukščių. Dievas matė, kad tai buvo gera. Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ Subrėško vakaras, ir aušo rytas: penktoji diena.
    Tada Dievas tarė: „Žemė teišduoda visokių gyvūnų: gyvulių, roplių ir laukinių žvėrių!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visokių laukinių žvėrių, visokių gyvulių bei roplių žemės paviršiuje. Dievas matė, kad tai buvo gera.
    Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą, į mus panašų. Tegul viešpatauja jūros žuvims, padangių sparnuočiams, gyvuliams, visai žemei ir visiems ropliams ant žemės!“ Taigi Dievas sutvėrė žmogų kaip savo paveikslą; sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį juodu sutvėrė.
    Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, apgyvenkite žemę, užvaldykite ją ir viešpataukite jūros žuvims, padangių sparnuočiams ir visiems gyvuliams, kurie kruta po žemę!“ Paskui Dievas tarė: „Štai aš jums pavedu visus sėklą duodančius augalus visoje žemėje ir visus medžius su sėklą turinčiais vaisiais. Jie bus jums maistas. Visiems padangių sparnuočiams ir visiems, kurie kruta po žemę, kurie turi savyje gyvybę, aš duodu maistui visus žalumynus!“ Taip ir įvyko. Dievas matė, kad visa, kas jo sutverta, buvo labai gera.
    Subrėško vakaras, ir aušo rytas: šeštoji diena.
    Dangus ir žemė, ir visa, kas jiems priklauso, buvo padaryta. Septintąją dieną Dievas pareiškė užbaigęs savąjį darbą, kurį buvo nuveikęs, ir septintąją dieną ilsėjosi po viso savojo darbo, kurį buvo atlikęs.

Atliepiamoji psalmė (Ps 103, 1–2 5–6. 10. 12–14. 24. 35c)

P. – Viešpatie, atsiųsk savo dvasią ir atnaujink žemės veidą.

Tu mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Supa tave šviesybės apsiaustas. – P.

Ant tvirtų pamatų žemę įkūrei,
niekas jos nepajudins per amžius.
Ją storais vandenynais apklojai,
virš jos kalnynų vandens plytėjo. – P.

Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams
ir tarp kalnų jie sau teka.
Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena,
medžiuose ant šakų čiauška. – P.

 Iš savo būstinės kalnus tu laistai,
dangaus vaisius pasotina žemę.
Želdai tu šėką galvijams,
augalus – žmogaus padėjėjams. – P.

 Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei,
jų pilna žemė.
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink! – P.

 P. – Viešpaties malonių pilna yra žemė.

Viešpaties žodis teisingas
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. – P.

Dievo žodžiu dangus atsirado,
ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Tarsi maišan jis vandenis jūrų suvarė,
uždarė į saugyklas bangas neramiąsias. – P.

Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
ir mato žmogų kiekvieną. – P.

Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. – P.

    Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, keliauk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“
    Pakilęs ankstų rytą, Abraomas pasibalnojo asilą, paėmė porą tarnų ir savo sūnų Izaoką, priskaldė aukojimui malkų ir iškeliavo vietovėn, kurią jam Dievas nurodė. Trečiąją dieną Abraomas pakėlė akis ir toliese išvydo tą vietą. Tuomet jis tarnams pasakė: „Pabūkite čia prie asilo! Aš ir berniukas eisime ten pagarbinti Dievo; paskui sugrįšime pas judu“.
    Paėmęs deginamajai aukai malkas, Abraomas užkrovė ant sūnaus, Izaoko. Patsai į rankas pasiėmė ugnį ir peilį. Drauge paėjėjus, Izaokas kreipėsi į savąjį tėvą Abraomą: „Tėve!“ Tasai atsiliepė: „Ko nori, sūnau?“ – „Štai, – sako, – ugnis ir malkos, o kur avinėlis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Pats Dievas sau numatys aukos avinėlį, sūnau“. Ir juodu žengė toliau.
    Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė altorių, sukrovė ant jo malkas, surišo sūnų Izaoką ir paguldė ant altoriaus virš malkų. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti.
    Tada iš dangaus jam sušuko Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsiadavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką. Tą vietą Abraomas pavadino: „Viešpats numato“, kaip dar ir šiandieną sakoma: „Ant kalno, kur Viešpats sau leido numatyti“.
    O Viešpaties angelas antrą kartą sušuko iš dangaus Abraomui, sakydamas: „Prisiekiu pačiu savimi – Viešpaties žodis: kadangi tu šitaip pasielgei – nepagailėjai man savo vienturčio sūnaus, – tave aš gausiai palaiminsiu ir tavo palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždes ir kaip jūros pakraščio smiltis. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 5. 8–11)

P. – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,
tavo rankoje mano likimas.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

    Viešpats kalbėjo Mozei: „Ko tu manęs šaukiesi? Sakyk Izraelio vaikams, kad žygiuotų, o pats pasiimk savo lazdą, ištiesęs ranką virš jūros, ją perskirk, kad izraelitai galėtų sausuma žengti į jūrą! Tačiau aš užkietinsiu egiptiečių širdį, kad jie iš paskos juos vytųsi. Todėl faraono ir visos jo kariuomenės, karo vežimų bei raitininkų likimu aš įgysiu sau šlovę. Egiptiečiai turės pripažinti, jog aš esu Viešpats, kuomet faraono, jo karo vežimų bei raitininkų likimu įgysiu sau šlovę“.
    Tada Dievo angelas, žengęs izraelitų rikiuotės priešakyje, perėjo į rikuotės galą. Taip pat ir debesies stulpas iš priekio nusikėlė į galą. Jisai atsidūrė egiptiečių ir izraelitų rikiuočių tarpe. Čia buvo debesis ir tamsuma, ir žaibai apšvietė naktį. Todėl vieni prie kitų per ištisą naktį nepriartėjo.
    Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir Viešpats per ištisą naktį ją slūgdino stipriu rytų vėju. Jūra nuseko, vanduo prasiskyrė. Izraelitai žygiavo per jūrą sausuma, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena. Egiptiečiai puolė jų vytis: visi faraono žirgai, karo vežimai bei raitininkai paskui juos patraukė į jūrą.
    Atėjus ryto sargybos metui, Viešpats iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių rikiuotę ir sukėlė joje sumišimą. Jis ėmė kliudyti vežimų tekiniams, ir tie vos vos bejudėjo. Egiptiečiai pradėjo sakyti: „Reikia mums bėgti nuo Izraelio, nes Viešpats jiems padeda kovoje prieš Egiptą!“
    Tada Viešpats paliepė Mozei: „Ištiesk savo ranką virš jūros, kad vanduo susilietų ir egiptiečius, jų vežimus bei raitininkus užlietø“. Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir švintant vanduo vėl suplūdo į senąją vietą, užliedamas bėgančius egiptiečius. Šitaip Viešpats suvarė egiptiečius į jūros gelmę. Vanduo sugrįžo atgal ir aptvindė vežimus bei raitininkus – visą faraono kariuomenę, įžengusią paskui izraelitus į jūrą. Nė vieno iš jų neišliko. O izraelitai sausuma perėjo jūrą, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena.
    Šitaip tą dieną Viešpats išgelbėjo Izraelį iš egiptiečių rankos. Izraelis matė egiptiečius, negyvus gulint ant karnto. Išvydusi, jog Viešpats parodė prieš egiptiečius savo rankos galybę, Izraelio tauta ėmė Viešpaties bijotis. Jie pradėjo tikėti Viešpačiu ir jo tarnu Moze.
    Tuomet Mozė su izraelitais giedojo Viešpačiui šitokią giesmę:

Atliepiamoji psalmė (Iš 15, 1–6. 17–18)

P. – Viešpačiui giedokim, nes jo šlovė didinga.

Viešpačiui giedokim, nes jo šlovė didinga:
jūron jis nubloškė žirgus ir jojėjus.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė: jis mane išgelbėjo.
Jis mano Dievas, ir aš jį šlovinsiu,
jis mano tėvo Dievas, ir aš jį aukštinsiu. – P.

Viešpats – karys kovingas, jo vardas – Jahvė.
Jūron jis nubloškė faraono vežimus ir kariauną.
Rinktiniai kovotojai Meldų jūroj paskendo. – P.

Siena bangų juos užgriuvo,
jie tarsi akmenys grimzdo į gelmę.
Viešpatie, tavo dešinė didžiai galinga,
Viešpatie, tavo dešinė sutriuškina priešą. – P.

Vesk įsigytąją tautą į savo paveldėtąjį kalną,
ją pasodink prie savosios buveinės, –
prie savo šventovės, kurią tu, Viepšatie, pats įsikūrei.
Viešpats – valdovas visais amžių amžiais. – P.

    Viešpats kalba Jeruzalei: „Tavasis valdovas – tai tavo Kūrėjas: 'Galybių Viešpats' jo vardas. Tavasis vaduotojas – Izraelio Šventasis; vadinasis jis, 'visos žemės Dievas'.
    Tave Viešpats pašaukė kaip kokią apleistą, suvargusią moterį. Ar galima niekinti pamiltą jaunystėje moterį? – sako tavasis Dievas! Trumpam užsirūstinęs, buvau aš tave palikęs, bet su didele pagaila vėl aš tave pasiimsiu. Ūmai užsirūstinęs, aš kurį laiką slėpiau nuo tavęs savo veidą; bet, amžiams pamilęs, tavęs pagailėjau, – sako Viešpats, tavasis vaduotojas!
    Dabar pasielgiau, kaip Nojaus dienomis: kaip tuomet prisiekiau, jog Nojaus vandenys niekad daugiau nebetvindys žemės, taip dabar aš prisiekiu niekuomet ant tavęs nebepykti nei besibarti. Kalnai nors imtų kilnotis ir kalvos – svyruoti, tačiau mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, ir mano susitaikinimo sandora nesusvyruos, – sako Viešpats, tavęs pagailėtojas!
    Vargšele, tu perpūsta vėjo, buvai be paguodos! Štai malachitu aš apdėsiu tavuosius pamatus ir safyrais – mūrus. Tau bokštus pastatysiu iš rubinų, vartus – iš krištolo ir sienas – iš brangakmenių. Visi tavo sūnūs bus Viešpaties mokomi, tavo vaikams bus didžiausia ramybė. Tu būsi pamatuota teisybe“.

Atliepiamoji spalmė (Ps 29, 2. 4–6. 11–13)

P. – Viešpatie, aš tave aukštinsiu: tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. – P.

Skambinkit Viešpačiui visi, kas jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti,
bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas,
iš ryto vėl džiaugsmas. – P.

Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. – P.

    Štai ką sako Viešpats:
    „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateinie ir tie, kurie pinigų neturi! Įsigykite duonos ir valgykite! Ateikite, įsigykite vyno ir pieno – veltui, be sidabro! Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina? Todėl jūs manęs paklausykite – ir valgysite geriausią maistą, gardžiuositės skaniausiais valgiais!
    Ateikite pas mane, ausis ištempę, klausykitės – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu, remdamasis malone, parodyta Dovydui. Štai liudytoju tautoms aš jį padariau, genčių kunigaikščiu ir valdytoju. Ir tu pašauksi tautas, kurių nepažįsti: ir tautos, kurios tavęs nepažįsta, bėga pas tave – dėl Viešpaties, tavojo Dievo, ir Izraelio Šventojo, nes jis tau suteiks tokią garbę.
    Ieškokite, Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jisai arti! Tepalieka nusidėjėlis savąjį kelią, nedorėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta pas Viešpatį, kad jo pagailėtų, pas mūsąjį Dievą, didžiai gailestingą. Mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai, – Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis.
    Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę, kad dygtų ir želtų, kad neštų sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, taip žodis, išeinąs iš mano burnos: jisai pas mane nesugrįžta bergždžias: įvykdo, ko noriu, atlieka, ko siųstas“.

Atliepiamoji pslamė (Iz 12, 2–6)

P. – Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų.

Štai mane gelbėja Dievas;
juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė –
jis mane išgelbėjo.
Džiaugdamies semsite vandenį
iš versmių išganingų. – P.

Dėkokite Viešpačiui!
Šaukitės jo vardo!
Skelbkit tautoms didigus jo darbus,
aukštinkite jo kilnųjį vardą! – P.

Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
tegul visa žemė tai žino.
Džiūgauki, krykštauki, Sione, –
didis tavyje Izraelio Šventasis. – P.

    Klausyk, Izraeli, gyvenimo priesakų; dėkis į galvą, kad tu išminties įsigytum! Kodėl, vai o kodėl, Izraeli, bastaisi po priešų kraštą, nyksti po svetimą šalį, tapai nešvarus, panašus į lavoną, likai priskirtas prie mirusių? Mat tu palikai išminties šaltinį! Jei Dievo keliu būtum žengęs, tu amžiais ramiai sau būtum gyvenęs. Dabar pasimokyk, kur yra išmintis, kur jėga ir kur protingumas, ir tu suprasi, kame ilgas amžius, gyvenimo laimė, kur šviesą akims ir ramybę surasti. Kas kada rado išminties padėjimą? Kas prisikapstė prie josios lobynų?
    Tiktai Visažinis ją tepažįsta, jis atkleidė ją savo proto galybe. Juk jis amžių amžiams žemę sutvėrė, apgyvendino ją keturkojais. Jis šviesą pasiunčia, ir ta skubiai skrieja; pašaukia ją grįžti, ir toji virpėdama tuojau jam paklūsta. Linksmai šviečia žvaigždės: jos eina sargybą. Jo pašauktos, jos atsiliepia: „Mes čia!“ Džiaugsmingai jos žiba savajam Kūrėjui.
    Toksai mūsų Dievas; nėra jokio kito, kuris jam prilygtų! Tai jis išminties visą kelią išžvalgė ir perdavė ją savo tarnui Jokūbui, mylimam Izraeliui. Tada jisai pasirodė žemėje, buvojo pas žmones. Išmintis – tai Dievo įsakymų knyga – Teisynas, Įstatymas, veikiantis per amžius. Visi, kurie jos laikosi, atranda gyvenimą, o tie, kurie pameta ją, patenka į mirtį.
    Atsiversk, Jokūbai,. ir stenkis už jos nusitverti! Imk žengti keliu, kurį išmintis tau nušviečia! Tos savo garbės tu neperleisk kitam, neužleisk pirmenybės svetimai tautai! Kokie mes laimingi, Izraelio tautiečiai; mes žinome, kas Dievui patinka!

Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 8–11)

P. – Viešpatie, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas;
jis dvasią gaivina.
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį. – P.

Įsakymai viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras,
akims duoda šviesybę. – P.

Viešpatis baimė gryna, tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi. – P.

Daug brangesni jie už auksą,
už tyriausiąjį auksą,
saldesni jie už medų,
tą korio skystį. – P.

    Man buvo paskelbtas Viešpaties žodis:
    „Žmogau, paklausyk! Izraelio namai, gyvendami savojoje žemėje, savo elgesiu ir darbais padarė tą šalį nešvarią. Tuomet aš išliejau ant jų savo pyktį, nes jie šalyje kraują praliejo ir savo stabais ją teršė. Aš juos išsklaidžiau tarp tautø; jie buvo išvaryti į kitus kraštus. Aš nubaudžiau juos už jų legesį ir darbus. Tačiau, atsikėlę pas tautas, jie visur žemino mano šventąjį vardą; mat apie juos buvo kalbama: 'Tai Viešpaties tauta, o turėjo savo kraštą palikti!' Ir man pagailo savo šventojo vardo, kurį Izraelio namai žemino tautose, pas kurias atsikėlė.
    Todėl pasakyk Izraelio namams: 'Štai ką Viešpats Dievas kalba: Aš taip pasielgsiu ne dėl jūsų, Izraelio namai, o dėl savo šventojo vardo, kurį jūs pažeminote tautose, pas kurias atsikėlėte. Savo didį, tautų pažemintą vardą, kurį, tarp jų begyvendami, jūs pažeminote, aš vėl padarysiu šventą. Ir tautos žinos – tai Viešpaties Dievo žodis, – jog aš esu Viešpats, kuomet per jus akivaizdžiai jiems įrodysiu, jog aš esu šventas.
    Aš jus iš tautų tarpo išimsiu. Surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu į jūsąją šalį. Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru ir tapsite švarūs. Aš nuvalysiu jus nuo visų nešvarumų ir nuo jūsų stabų.
    Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią. Pašalinsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duoisu jums kūninę širdį. Įkvėpsiu į jus savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laiktumėtės mano nustatymų ir vykdytumėte juos. Tada jūs gyvensite toje šalyje, kurią aš jūsų tėvams esu atidavęs. Jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas!'“

Atliepiamoji psalmė (Ps 41, 3. 5; Ps 42, 3–4)

P. – Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio, taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve.

Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo;
vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? – P.

Menu, kaip man su minia tekdavo eiti,
žygiuoti į Dievo buveinę,
džiaugsmo ir liaupsių balsams aplinkui beaidint
būry iškilmingam. – P.

Atsiųski man savo šviesą ir tiesą,
tegu man jos vadovauja
ir mane veda į tavo šventąjį kalną,
į tavo padangtę. – P.

Tenai prie Dievo aukuro žengsiu,
pas savo linksmybės džiugesio Dievą.
Ten tave šlovinsiu kankliais, o Dieve,
o mano Dieve! – P.

P. – Sutverk širdį man tyrą, o Dieve.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
ir grįš pas tave nuskaltę. – P.

Juk džiaugsmą tau daro ne aukos:
jei deginčiau auką, tu nepriimtum.
Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. – P.

    Broliai!
    Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
    Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su priskėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes toliau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.
    Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Atliepiamoji psalmė (Ps 117, 1–2. 16–17. 22–23)

P. – Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
jis malonigas per amžius.
Tegu Izraelis kartoja: „Jis malongas per amžius!“ – P.

Dievo ranka parodė savo galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus. – P.

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia. – P.

    Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.
    Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!' „ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius.
    Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.
    Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.