Pirmasis skaitinys (Pat 8, 22–31)

Amžinoji išmintis sako:

„Kelių pradžioje mane Viešpats turėjo, –
prieš darbus pirmuosius pradėdamas veikti.
Man pagrindas būvio padėtas prieš amžius –
kai laikas dar nėjo ir žemės nebuvo.

Nebuvo dar jūsų, kai aš prasidėjau
nebuvo šaltinių, vanduo iš kur kyla.
Kalnai dar nebuvo tuomet susidarę,
nei kalvos iškilę, kai aš prasidėjau.
Kūrėjas nebuvo padaręs dar žemės,
nei pievom, laukais jos nebuvo suskirstęs.

Su juo bendrai dirbau, kai dangų jis tvarkė,
kai skliautą matavo viršum vandenynų,
kai debesis telkė aukštojoj padangėj,
gilių vandenynų versmes kai atvėrė,
kai jūrai didingai ribas išvedžiojo,
kad šėlstančios bangos neperžengtų kranto,
kai žemei jis tvirtąjį pamatą dėjo, –
buvau patikėta darbų jo vadovė.

Aš didelį džiaugsmą jam kėliau kasdieną,
akivaizdoj jo aš linksma šokinėjau,
žaismingai bėgiojau po visą pasaulį –
be galo džiugu man lankytis pas žmones.

Atliepiamoji psalmė (Ps 8, 4–9)

P.  Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly!

Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,
į mėnulį, žvaigždes tvariai padarytas,
tariam: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum,
kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?! – P.

Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
Jam po kojų tu visa paklojai. – P.

Jaučius, avis – visus aliai vieno,
net lauko žvėris,
padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų –
visa, kas marių platybėse plauko“. – P.

    Broliai!
    Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.

Posmelis prieš evangeliją (Apr 1, 8)

P.  Aleliuja. – Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai –
                      Dievui, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 16, 12–15)

       Jėzus bylojo savo mokiniams:
       „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“.