Pirmasis skaitinys (Iz 42, 1–4. 6–7)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi. Suteikiau jam savo dvasios, kad neštų tautoms teisingumą. Jis nerėks, nekels triukšmo, ir gatvėje nesigirdės jo balso. Jis nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio; jis ištikimai neš teisybę. Jisai nenuvargs, nepails, kol žemėje įkurs teisingumą. Ir lauks jo nurodymų salos.
    Aš, Viešpats, pašaukiau tave teisingumui, paimsiu tave už rankos ir ginsiu. Tave padarysiu sandora tautai, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsiojoje sėdintiems suimtiesiems paleisti“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 28, 1a ir 2. 3ac–4. 3b ir 9b–10)

P. Viešpats laimins savo tautą, teiks jai ramybę.

    Jūs, Dievo sūnūs, šlovinkit Viešpatį,
    šlovinkit Dievo didingąjį vardą,
    garbinkit jį iškilmingai. – P.

    Virš vandenų pasigirsta Viešpaties balsas!
    Viešpats viršum vandenynų plačiųjų!
    Viešpaties balsas galingas!
    Skardus Viešpaties balsas! – P.

    Dievo didybė sugriaudžia!
    Ir jo šventovėj – „Šlovė!“ visi šaukia.
    Viešpaties sostas virš tvano,
    jis viešpataus kaip Valdovas per amžius. – P.

Antrasis skaitinys (Apd 10, 34–38)

    Atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų, aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios
tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.
    Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė taiką. Šitas yra visų Viešpats. Jūs žinote, kas yra
įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį
patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas
buvo su juo“.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mk 9, 7)

P. Aleliuja. – Atsivėrė dangus, ir nuskambėjo Tėvo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ – P. Aleliuja.

*****************

Arba (KV):

Pirmasis skaitinys (Iz 40, 1–5. 9–11)

    „Raminkite, guoskite manąją tautą,– sako jūsų Dievas. – Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta. Ji dvigubai gavo iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“.
    Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.
    Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios naujienos skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, džiugiosios naujienos skelbėja Jeruzale! Pakelk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas! Štai Viešpats Dievas ateis su galia, ir jojo ranka bus valdinga. Su juo štai tie, kuriuos jis užpelnė, jo priekyje tie, kuriuos įsigijo. Ganys kaip piemuo savo bandą, savąja ranka jis surinks ją. Nešios ėriukus prie krūtinės, vedžios vedekles rūpestingai“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 103, 1b–2. 3–4. 24–25. 27–28. 29–30)

P.  Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis.

Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas.
Kaip žydrą nuometą ištiesei dangų. – P.

Virš jo sutvenkei vandenis, būstinę ten įsikūrei.
Ant debesų atsisėdęs sau skrieji,
vėtrų sparnai tave neša.
Vėjus visur siuntinėji,
su tavim ugnies liepsnos keliauja. – P.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
Štai plyti jūra bekraštė,
o kiek čia roplių ropinėja,
kiek didelių ir mažyčių gyvūnų! – P.

Iš tavęs laukia peno kas gyvas,
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima,
iš tavo rankos sočiai maitinas.– P.

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. – P.

    Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties – mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.
    Pasirodė mums Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.

Posmelis prieš evangeliją (plg. Lk 3, 16)

P. Aleliuja. – Ateis už mane galingesnis, – sakė Jonas: – jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. – P. Aleliuja.

*** (Evangelija ABC ir KV ta pati)

Evangelija (Lk 3, 15–16. 21–22)

    Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“.
    Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.