Pirmasis skaitinys (Iz 43, 16–21 )

    Štai ką sako Viešpats, kuris per jūrą nutiesė kelią, per didelius vandenis – taką; kuris vedė į žygį vežėčias ir žirgus, kovos ginkluotę ir visą kariuomenę. (Visi jie ten guli ir nebepakyla – užgeso, užblėso kaip dagtis):
    „Daugiau negalvokite apie tai, kas buvo, nežiūrėkite to, kas praėjo! Štai aš kuriu nauja; tai jau dygsta, negi nematote? Juk aš tiesiu kelią per stepę, vedu takus per tyrus.
    Mane girs lauko žvėrys, šakalai ir stručiai. Juk aš tiekiu vandenį stepėje, išvedu upių taikus per tyrus, kad duočiau atsigerti savo išrinktajai tautai. Tauta, kurią sau subūriau, skelbs mano šlovę“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 125, 1–6)

P. – Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė, mus aptvindė linksmybe.

Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė,
atrodė mums sapnas.
Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos,
liežuviai – linksmybe. – P.

Tada pagonys kalbėjo:
„Jiems Viešpats stebuklą padarė!“
Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė!“
mus aptvindė linksmybe. – P.

Kreipk, Viešpatie, mūsų likimą
tarytum Pietuos patvinusį srautą.
Su ašara beriamas grūdas,
bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus. – P.

Žmogus eina ir verkia,
į dirvą nešdamas sėklą.
Bet grįžta ir eidamas džiaugias,
derlingu nešinas pėdu. – P.

    Broliai!
    Aš visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.
    Aš nesakau, kad jau esu šito pasiekęs ar tapęs tobulas, bet aš vejuosi, norėdamas pagauti, nes aš jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Kristuje Jėzuje.

Posmelis prieš Evangeliją  (Jl 2, 12–13)

    Iš visos širdies į mane atsiverskite, – sako Viešpats, –
    nes aš maloningas ir gailestingas.

Evangelija (Jn 8, 1–11)

    Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.
    Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
    Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jie atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris.
    Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“
    Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“.
    Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.